Tylėjau aš vakar, tylėsiu rytoj.
Kodėl turėčiau kalbėt nežinioj?
Laikas sustojęs ar aš nejudri?
Fizikos dėsniai jau daros keisti...
 
Šešėliai grėsmingi sustingę šalia,
Sekioja it pragaro vėlės mane.
Išnyra iš niekur pilki jų veidai,
Laukia jie žodžių, bet dūžta krislai.
 
Pasaulis kitoks nei buvo anksčiau,
Griebiuosi bet ko, kad judėčiau lėčiau.
Vis ieškau kažko, bet rast negaliu...
Šešėliai užstoja – aš tai jaučiu.
 
Akys lyg mato, bet rūkas aplink...
Bandau nuvaryti laumes šalin.
Juoko aidai užpūsta iš nebūties,
Žinutė gauta iš senos praeities.
 
Kas buvo, sustingo laiko stikle,
Liko inkliuzas ir grožis jame.
Net jei tai voras šlykštus viduje,
Pamirški jį gyvą, jis miręs kape.