Sapnuoju: sunku ažūpakalį atplėšt no laškas. Jos nenarėdamas prižlegint, išsiritu. Tik su paštankiniam ašei, jau kiek ūgtelajys baibokas, basas išeinu iš pirkios paveizėt in kvepiunčią ačlaimą, kur sūvis mažūtys būdamas daug trumpauodegių pagavau. Dairaus. Iš dyvnaus gražūmą Ažvinčių miškų išlinda saulas ryduonėlas viršūgalvis. Rytuos kurias aukuras, sakytum, purslai iš alaus bačkos išsilieja švesos sriautai. Saulūte sava krašteliu daboja Vyžių ūlyčian. Gražumelis...
     Ganyklas panuovaly laumes kūrana pečių, in pievas pradalgių tiesia tirštą rūką kaspinus. Tyluma glosta širdį. Skaisčios saulas spinduliai veria akis. Dungus mėlynas, mėlynas, švarus, sakytum, naktį išsimaudys sidabrynej menasienas versmėj. Talaliau, ažu ganyklas, raudanųjų dabilų laukas dabynas dienai. Rytą vaiskumi tūkstunčiai žedelių auksina sava vyrpunčius snukelius. Aplink basas kojas dūzgia laukynes ir namynes bytes, rapoja vienas kytas vabaliokas. Ramumelis...
     Sėdžiaukaj, pilnoj kūjagalvių, graudulingai kurkia varlas. Rodas tik man venam sučirškia žiogas. Dungų karpa skragždes, sudėji kiaušinius in kluoną kraklių. Ažu pirties krūmi, kažna ko nesutaria žvirbliai. Aukštų medžių vainiki švilpauja volunge, girdis kaip paverta: „fliū-tin-liū“... Iš ušėtką atsigeriu dvylosias karves šviežią, šiultą pieną. Pasiglostau pilvų.
     Iš būdos išlindis šuva nesulaika uodegos, žiobaudamas inkščia, užpakalyniam kajalam atsispyris, in linciūgą pakybis, gargia, praša preit arčiau, paglostyt. Nabodu jam, vargšeliui, dienų naktį pririštam.
     Iš tvartą išlaistas karves, avelą su dviem eriokais, ėda šviežių žolį. Gera pre jų stavėt. Dabodamas matau kaip gyvuliai ėda ir, rodas, rebėja, jų akys švesėja. Arklys, karpydamas orų ausim, nusprunksčia, gal jam nosin byte inkunda? In dirvoną rastu šakaliu meginu smely parašyt raidį „O“. Brūkšniais apdabinta raidė pasdare panaši in patekėjusių saulį. Atskrydus peteliške atsytūpe jos lūpų vietan.
     Prabūdys ir prasblaviekajys, daboju in švintos Maryjas abrazdų, virš galvos pakabyntų preš aštuoniasdešm metų. Jos veidas supanašėja su rūpesčių pilnu momas veidu. O, dungau, kokia palaima išsitiestei, atmest runkas ažu galvos, atskvėpt pylnu kriūtini. Gerai, kad galva padėta in paduškas, miegas vėl nustveria, kaip upokšnys čelnų, neša bergždžias mintis ape ataities dydelius darbus. Blakstienas vėl sulimpa, lyg medum pateptas, grimstu rūkan, plūduriuoju beorej erdvėj. Nežinau, sapnuoju ar dūmoju: tėvas žingsniuoja par akėjimų, plačiai atmeta runkų, saujam žeria grūdus. Venodi, ramūs jo žingsniai, runkų mostai, lyg mani apkabint narėtų. Aš, pažastin paskyšys šiaudų kūlį, biržiju. Pavymui aina moma, neša dydelį bakanų duonas. Gardi kaimiška duona, labjausia pagramdūkas.
     Gražiai plavena ugnis duonkepiam pečiuj, šešėliai šakinėja, mainas in sienas tes lungu. Ajerų patalan, kaip naujagimius, moma gulda tašlos gumulus, in paskutynią smilium nubrėždama kryželį. Prabūdys nubraukiu in žundą nuvarvėjusias sailas. Nerimastėlis...
    Vėl nugrimstu megan , lyg ūpes atavaran. Tėvas razvalynkan  pakinkis bėrį, in jo kaklą užmovys džengus, veža pre ūpes, ataja  ažūgavas. Iš sraunaus undenią pasykelia pulkelis žemojunčių unčių, nuplasnoja link Utenykščią ažerą. Namo grįžtam linksmi, raudanais žundais. Intuopaja išvirkščiais kalniais apsvilki gavėnai. Gūzdina, asū, jeigu būsiu neklaužada, išsives.
     Aik tu skradžiai, sujeme rūpestis: laukiam kalendravones, žinau, kūnigas klaus ar moku poterius. Va, buvau girdėjys, kad venoj pirkioj paauglys makėja tik keiktis. Jo tėvas, pateisindamas sūnų, kunigui paaiškina: „Auga vienas, kai bybeliokas, tai nieka ir nemoka“.
     Asikumšys kaldrų až nugaras, jau ainu taku. Matau, tevai, laukų gelalam ir nokstunčiais kmynais pakvypusiaj ramumoj sėdi in suolalią prie gonkų, daboja talyn, kur kelalis yšvede vaikus pasaulin. Regiu, atskryda pasakų paukščiai, padvelke pasakų vėjas, insvėliau in kavones tes vopnyčiu, vaikiškan karan. „Tra-ta-ta, gulk, aš tavi nušavau!“ Aš krintu kniūpščias in dirvoną, inremiu kaktų vesion žemes kriūtynen ir klausaus jos alsavimą. Atklysta matyti vaizdai ir kvapai: sunkiai šnapuojuntys kūnai, pasieniais sustatyti šautuvai. Nosį kutena karanių, paraką ir tapalų smaradas. Mes visi trys braliokai čiūtim in duonkepią pečiaus. Išmuša šaltas prakaitas.
     Preš akis vis rikiuojas vaikystes paveikslai, metų bėgsmas su visais malonumais ir prašvaistytam denom, rūpesčiais ir pavojais. Paryčių paveikslai, kaip grausmu, pastata in kojų.
     Lyg šiol sapnuoju vaikystes tolumas. Iš ti atajam. Vaikystej švyti saulan nugrimzdį salas. Daug, labai daug įspūdžių, neaprašamų abrazdėlių ataina iš anų čėsų. Anys ramybes adynai, grežlalas aimanam, gervių, tų dyvnųjų debesų sasučių klykavimu nuvilnija ir ištirpsta.
     Man dedas,  ašei ne ablavūkas, ale būrymą paslapčių nežinau. Kas nenarėtų sužinot kaksai bus likymą pirštas. Neturėdamas sapninyką, nepermanau pergyvintų sapnų išsipildymą. Aprašytus regėjimus meginu pavadinti „moksliškai“: paryčių lėtine, progresuojunčia, nepagydoma kledesių tračia stadija be šalutynių komplikacijų. Pjauniai many bunda sanolių perduota dvasia, ieškunti sąlyčią su gamtu. Čia jau būt geriau.