Tik nesušalkite vasario suviliotos,
Kai saulės taip mažai ir vis lietus
Žiedelį lenkia prie žemės, prie juodosios,
Kasdien negailestingas, toks žvarbus.
 
Sniego nėra, snieguolės ir prabudo,
Iškėlė žiedus — baltas akeles,
Tik atsimerkt šiek tiek drąsos pritrūko,
Baugu šaltan pasaulin dar pažvelgt.
 
Atbėgtų kovas, šiluma užlietų,
Galėtum ir bitutę  kviesti į svečius,
Dabar ji avily tikriausiai miega,
Dar koriuose nesibaigė, matyt, medus.
 
Tik nesušalkit, mažos miško snieguolėlės,
Žiema klastinga –  juk gali ir sugrįžt,
Nors taip smagu, kad jau pražydo pirmos gėlės,
Gal jom pavasaris plačiai atvers duris?