Kaip pripildyt aruodus žodžių gražiausių,
Kaip pripilti šulinius jausmų tyriausių,
Kad ryte atsikėlus ir jais nusiprausus,
Viskas skambėtų garsais gražiausiais.
Eisiu į girią, medžių paklausiu,
Kodėl taip tyliai ošia ir gaudžia.
Ir nusijuokus  pušis atsakė,
Kad ausys išgirstų, matytų akys.
Čiulba paukštelis medžių viršūnėj,
Liejas melodija be partitūrų.
Kam tą dainelę skiri, mieliausias,
Tau aš tarnauju, žmogau brangiausias.
Ir prisigėrus garsų švelniausių,
Gavus prasmingų atsakymų gausą,
Piluosi žodžiais, jausmais tyriausiais,
Jais dalinuosi neatsiklausus.