Ukvatniai paporinsiu ape gimtųjį kumpelį – Vyžius, katrie Utenos rajoni, Tauragnų seniūnyjaj. Biškiūkų  ir ape savi.
     Kaip gretimų kaimų (Stūčių, Šeimaties, Daunorių, Strazdų, Šuminų), teip ir Vyžių, beveik visi žmaneliai išsikurioja ar yšmira. Iš pusuntrą šimtą gyvenusių preš glėbį metų, aš, tarp lykusių, sakytum sugautas, gyvos ūturkas apraizgytas, žinau – su sauli negyvynsiu. Tėviškėnų ūturka  - mana gryniausią auksą puodas. Anapilin jo nenusnešiu. Pencinyką denelas  stūmdamas, jį barstau pa visų svietų. Niekas manys nesūpeike, nekeike, kad šyteip darau. Prabočykit ir Jūs, brungieji, gali būt sunkiai skaitydami mana padrikai driukavotas myslias.
      Prie Smetonai būvau bamblys, to čėsą prisminymų ape mūs kaimų lyka tik trupiniai. Rūpėja grait  užaugt, pasjust vyru. Kai pradėja kaltis ūsai, kokynej , su baltu pavydu dabojau kaip Riaubos Jonas, glabin nustvėrys Zasių, kelaliu nusyneše kluonan. Pamysliau: „Va čia – tai vyras! Ak, svajone švesioji, gal ir man kadu šyteip nutiks“.
     Balševykmečiu bernų dainas pakeite ūturkas apie išlikymų , Amerikas radiją navynas. Vakarūškas prasdėdava tuo pačiu klausymu: kažna, ar neatais ištarkuot ažūpakalių. Ažvinčių giria pryglaude du mudrus mūs kaimą vyrus - Vladus. Kavodamies abu žūva pre Utenykščią ažerą, maži vaikeliai siratam lyka.
      1951 metais Tauragnų skrabai gyvintajus suvare kalkozan. Prasdėja kalionijų, su busilų gūžtom pre sėdžiaukų, tuštėjimas. Jaunymas išsilakste kas kur. Tik savaitgaliais parvažiavį in tėvus, samagoną išgėrį, gal ir nelabai darniai ažplėšdava dainuškų. Kai patekam miškų ūkią žinion, par prievartų dirbamus laukus apsadynam pušelam ir beržiokais.
      Dabar jau niekas dainų nebetraukia. Vieni, klapatų atkintėjį, markačyjas, kad Dievas pasų išgaišena, nepašaukia in savi, kiti, kad pencija sūvis maža, trati dienas stūmia ūturkų pradedami: „Va pre Smetonai...“
      Iškada, jau niekas  mūs kaiman neatvažiuoja, kam mes berūpim. Insdėja galvon tik prisminymas, kai gal preš pinkiolika metų aplunke visų varguolių saviskelbis glabėjas, znaimus žurnalistas Benas Rupeika. Būdava šeštadenių rytais, šeštoj adynaj, insjungį radijų, klausydavam jo valandėlių ape žmanių gyvenimų. Anas atvažiavys, Skudučią Broniui: „Sveikas gyvas , žmogau!, Gal žinai, kaip išgydyt tuos seimūnus, kurie nesąmones kalba?“  Zbitnas Bronius, paskasis apypilkį pakaušį, pamįslys, paaiškina, kad tokius tautos išrinktuosius raikia atvežt mūs kraštan, Traką miški numaut kelnes, valundai pasadynt in skruzdėlyną...
     Mūs kaimų sūpa gražūs miškai. Iškada, kad džipais iš kažna kur atsgrūdį brakanieriai, iššaude visus žvėris. Lyka tik janotai ir bebrai, katrie ažtapyja visus raistus. Paukštelių yr. Jų gesmelas – mūzika.
     Miškų gaisrus mes matam  ne tik par televyzarių, žynam kų raiškia juos ažgisyt. Anys baisiai kinčia ir no mesčianių suvežtų  šiukšlių. Kai kur medžių kirtymai  - lobystų padaryti svetimom runkam. Saniau būva kitaip – miškus čėdija vaikam ir anūkam.
      Pa daugelią metų man atroda, jaunystaj pajaučiau, kad be tevų, brolių, trabesių, šulnią su nesbaigiunčiu gaiviuoju undeniu, augynamų gyvulių, paukščių būva paslaptis – žavioji fėja. Jos vardas – Tėviškes Gamta.
      Atvažiuokit Ponias ir Ponai, vasarų, kai šiulta, raškažnas čėsas. Atsivežkit sava nerimų, mintis, padabokit in apylinkes. Su vėją dūsavimu atplūs naujas, šiunde čia ainunčių, a gal preš šimtus metų ėjusių mintys. Aplunkykit, pačestujsiu, macnų „teterviną ašarų“ pamerkavosiu. Prisiskynsit būketus liekvarstų, kad kvarabas neskabintų. Nuvedys aprodysiu Kauprinių akmenį, Kuronus, Šaltųjų versmį, Krakežerių raistų, dirvų panuovalius, kur palingva šliaužia karklų šabakštynai. Aplinkui kaimą kryžių jau nesmata šieną kupetų, sunkūs vežymai nelinguoja kluonų link, laukai putoja dagių sėklam. Prabėgs da desėtkas metų, krūmai ir pušelas ažims visus plotus, Vyžiai nugrims jaunuolynų mariasna. Tadu Jus pakvies tik miškas, pilnas kazlėnų ir baravykų. Toki, bro, poperiai...