Supynus žodžius makrame*,
Suskirsčius sapnus ir tikrovę,
Nespėjau sukurti namų –
Krantus mano upės nuplovė.
 
Skambiam chore liepų žiedų,
Šlamant balto ryto gaivumui,
Tyliu, nedainuoju kartu,
Griaužia gerklę kylantys dūmai.
 
Nereikia gailėti manęs,
Žinau aš, kuo Žemė kvėpuoja,
Išbarsčius spalvotas gėles,
Paklojus stebuklą po kojom,
 
Paliepus jaunystei žydėt,
Palydi nutolstantį laiką.
Pamirši mane juk vis tiek,
Neverk, išsiskirkime taikiai...
 
Neamžinas tu, na ir aš,
Namus juk užbaigs kažkas kitas.
Eiles tau sudės gražesnes.
Variniai varpai tyliai supas...
 
* makrame – tai rankdarbių menas, rišant virveles ar siūlus mazgais