Mėlyna juosta vingiuoja Šventoji,
Supynus legendas ir žmones, dainas.
Ūžauja vėjas, šilai atkartoja –
Gimtinė tai mano! Ilgiuosi tavęs.
 
Bėgo vaikystė pakrantėm smėlėtom,
Pražydę mūs sodai dalino jausmus.
Kaip tada slinko man laikas iš lėto…
Dabar ruduo barsto varinius lapus.
 
Takas link upės žole jau apžėlė,
Pasikeitė miestas ir žmonės kiti.
Tik girdis vagonų stuksėjimas vėlei
Užmerkus akis, kai ateina naktis.
 
Bilda ir bilda… Mus vežė į Rytus,
Kišenėj, suspaudus mažučiam delne,
Aš plutą vis glosčiau… Gyvenimą kitą
Išbūrė likimas, sužeidęs mane.
----------------------------------------------
Toks Tėviškės oras! Net saulė šviesesnė!
Banguoja vingiuodama upė gimta 
Ir neša nuplovusi ilgesio naštą
Tolyn ligi jūros, su vėjo daina.