Užvertos durys jau.
Mieloji, jei dar kada mane atminsi ir kils mintis man parašyti laišką, popierinį, tikrą, kaip kadais  – dar kartą apie tai, kas liko mudviejų neišsakyta – apie svajonę, galėjusią būt vieną dviem, apie draugystę, didelę ir gražią, ir apie laiką, praeinantį, deja, neatnešantį atvangos, ramybės,  bet  vėl – kelintą kartą jau? – nerasi žodžių ir vėl liks baltas lapas tuščias, prašau, jo neišmesk šiukšliadėžėn, nepanaudok kaip juodraštį eilėraščiui, kurio gal niekas neskaitys, neišlankstyk iš jo anūkui lėktuvėlio ar gėlės žiedo dukros šventei. Pasiųsk jį man, jis, netgi tuščias, man priklausys nuo tos akimirkos, kai tu mane atminsi ir kils mintis rašyti  laišką. Laiminga būsiu, gavus jį – kol nežinosiu, kad ten, voke, tik tuščias, baltas lapas. Atidaryti neskubėsiu – tegu užtrunka džiaugsmas kuo ilgiau. Tegu šviesioji manos esybės pusė mėgaujasi – ar nesakiau? Tikėjau juk, žinojau, visada žinojau, kad mudviem reikia  pasaulio – vieno dviem. Ir tu tai supratai – mieloji mano, teisingoji, geroji...
Atremsiu laišką į gėlių vazą. Eis dienos ligi sutemų ir naktys lig saulėtekių, mainysis atspalviai žiedų, kalbės ir keisis – tiek daug akimirkų dienoj, tiek daug akimirkų nakty, tiek daug dienų, tiek daug naktų žadės man džiaugsmą, todėl ir neskubėsiu aš atplėšti laiško, kad neištrūktų nusivylimas, kad neužgeltų skausmas – o ten vien tuščias lapas... O ten visi tie patys neišsakyti ir neatsakyti klausimai – įkalinti  tuščiam lape, kaip tyloje. Ten ta pati vienatvė ir ilgesys – kiekvienai kitas.
Tai truks ilgai, kol vienąkart tamsioji manos esybės pusė ims šnabždėti – juk nežinai, kas ten, tame laiške, tai ko taip džiūgauji? Gal skaudžiai klysti? Gal ten nėra nė vieno gero žodžio, gal surašyti vien tik kaltinimai? Gal prakeiksmas? Vaizduotė pieš paveikslus, vis niūresnius – tavęs, žiaurios ir neteisingos, ir taps gyvenimas nemielas, nykus ir juodas, be prošvaisčių ir be tikėjimo žmogum, bus pilkos dienos ir naktys bus be mėnesienos, pakampėm braižysis nežinanti paguodos neviltis, kol nežinojimas man pasirodys daug skaudesesnis už pačią skaumingiausią, neteisingiausią žinią. Tada aš jį atidarysiu, tavo laišką, o tuščias lapas atneš didžiulį palengvėjimą. Geriau jau tuščias...
Atsiųsk man laišką – tuščią lapą. Aš jį įrėminsiu neužmirštuolių vainiku ir pakabinsiu tarp daugybės per gyvenimą pelnytų garbės raštų, diplomų, sveikinimų – viso to, kas nebeturi, jau seniai, jokios prasmės. Skaitysiu jį, skaitysiu visa, ką norėsiu išskaityti, visa, ko neišsakėm žodžiais, kuo dar tikėsiu, ko dar ilgėsiuos. Skaitysiu ir tada, kai liausiuosi tikėjusi viskuo ir liausiuosi ilgėjusis, gal net pamiršiu tavo vardą ir nebeatpažinsiu jo tuščiam, pageltusiam lape ir nebeatsiminsiu, kodėl tas tuščias lapas kabo čia. Vien linksmos, melsvos, sudžiūvusios, išblukusios neužmirštuolės šypsosis  ir nežinos, kas yra skausmas, neišsipildžiusi draugystė. Tik atmintis. Tik atmintis, praeinanti. Iliuzija. Miražas.