Santrauka:
Kadaise, seniai seniai, buvo tokia naktis ar bent panaši į šitą... buvo ir meilė... ech – jaunystė
Lengvas šokis plaštakių prieš liepsną –
Dar viena nežymi netektis,
Tiktai mirksnis sekundės dalelę
Ir pašėlusio vėjo naktis.
Apsisiauski apsiaustu dėvėtu,
Jis sušildys, kai gildys tamsa,
Kai neliks mūsų valtyje vietos
Ir iš skausmo drebėsiu visa.
Šitą naktį – vienintelę mūsų
Neskanautą nektarą geriu,
Būsiu tavo, pasižadu – būsiu,
Nors jau kartą iš meilės miriau.
....................................................
Apsisiauski – apsiaustas dėvėtas,
Jį kadaise per lietų nešiau,
Nors nebuvo jau valtyje vietos,
Juo tave nuo lietaus aš siaučiau...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-02-15 18:21:39
...gražus prisiminimas...sušildo...labai...
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2016-02-14 22:43:50
Nuostabus...
Vartotojas (-a): Juodojibagyra
Sukurta: 2016-02-14 19:37:20
Nostalgiškas sentimentalumas.
Bravo. Tai vertybė.
Kai poezijoje aptinku šių bruožų, tai visuomet šildo.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2016-02-14 18:39:30
Pamačiau šį vaizdą. Graži ta jaunystė , kai vienas dėl kito apsiaustus nešamės. O eilės dabar subrandintos, tai lyg jaunystės priminimas.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2016-02-14 18:38:07
Apsisiauski apsiaustu dėvėtu,
Jis sušildys, kai gildys tamsa,
Kai neliks mūsų valtyje vietos,
Ir iš skausmo drebėsiu visa.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-02-14 17:34:18
Juo tave nuo lietaus aš siaučiau...
Jaunystės meilė dosni... Gražūs prisiminimai.