Iš žalių uogienojų, iš beržo šakų
Mes nuspėjam gyvenimo prasmę.
Iš bemiegių naktų, iš numintų takų
Vienas kitą juk vėl mes surasime.

Iš nugertų šulnių, iš apsemtų laukų
Mes pabėgsim per baltąjį sniegą.
Iš medelių naujų, užaugintų vaikų
Mes suprasim – gyvenimas bėga.

Jei stebėsime dangų, matysim paukščius,
Tai žinosim – ruduo įpusėjo.
Kvėpsim oro gaivaus į savuosius plaučius
Ir klausysim melodijos vėjo.

Iš pajuodusios jūros srauniųjų bangų
Mes atspėsime – nėr šilumos.
Iš drauge susirinkusio būrio draugų
Mes pajusim, kaip gera namuos.

Iš patirtų skriaudų ir laimingų dienų
Mes suprasim, kas yra likimas.
Iš beprasmių minčių, vienišai praleistų,
Pamatysim, kaip slegia laukimas.

Tik pažvelgti aukštyn, apsisukti ratu
Žemė kužda, dangus šviesą skleidžia.
Susikibti už rankų, pabūti kartu –
Lai pasaulis mums viską atleidžia...