Santrauka:
Pietų aukštaičių tarmė, dzūkų šnekta
Vienų saulėtų vasaros dzienų prieg Druskonio ažaro atklydo vilkas. Oras buvo dzyvinas: čiulbėj paukštukai, skrajoj visokios peteliškutės , žydėj kvapnios gėlės, o saulukė visus žamės padarėlius lepino savo šiltais spindulukais . Vilkų kankino alkis, bet aplinkui maisto nesmatė. Pilkis acigėrė ažaro vandenio ir patraukė pakranti. Žvėris žūro ir neciki savo akim – an kelmo kompiuteris. Vilkas, pamiršis alkį, patogiai incitaisė an minkštutėlio samanų kilimo ir ėmė žaisc visokius kompiuterinius žaidzimus. Nabagas nepastebėj, kap dziena praaj. Saulukė jau buvo vakaruosna, kap pilkis išvydo kiškių šaimynų, grįžtancų in namus po sunkios darbo dzienos morkų darži. Kiškienė su savim nešės našulukų. Vilkas prišoko prieg jos ir prašo:
– Žvairaake, būk mielaširdzynga, duok man ko nor užkųsc, ba myrštu nuog bado.
Maži kiškucai primerkė akelas ir suspietė krūvelėn arcau sanio kiškio. Žvairys drabėj iš baimės, bet glaudė prieg savį savo mažus vaikucus ir laukė, kas bus toliau. Nor kiškienei irgi buvo baisu, bet ji priaj prieg pac vilko, atrišo našulukų ir adavė jam ryti keptas su daržovėm bandelas. Net nepadėkavojis vilkas puolė ėsc. Kiškiai, nejausdami žamės po kojom, nukūrė namo.
Pasisocinis vilkas ėmė svajoc, kad neblogai būt turėc namus, pacų ir vaikų. Tadu, nieko nelaukdamas, jis usiregistrau pažincų svetainėn. Pilkiu sakės gerai – graitai susrado draugį, katrai, macyc, irgi ingriso vienai gyvenc. Per visų nakcį abudu vienas kitam rašė meilės laiškus. Parycu vilkas paskyrė savo draugei pasmacymų Grūtan, prieg Ilgio ažaro, po aukštu, sanu pušali.
Kap akis išdegis pilkis lėkė in pasmacymų: lankė važuojancas mašinas ir motociklus. Atbėgis in sutartų vietų, ūžč gruvo po pušali ir užparpė. Pilkis sapnau, kad gyvena dzidelian su gonkom naman an Nemuno kranto. Jo naman zuja tūkstancis tarnų , pasrėdiusių languotais surdutais. Karūnuota, prikilna vilko paci kiekvienan žyngsnin rūpinas savo vyru, liepia tarnam atnešč jam maisto ir gėrimų. Vaikai cik cykiai bovinas čiučiuliais ir nieko neprašo. Raptum suspaudė šonų ir vilkas pabudo, ba miegoj an būžų krūvos. Pilkis insivaizdau, kad va atais jo susapnuota gražuolė ir jiej gyvens kap sapni. Bet nuog Žogelių sodzaus atskuodė morna lapė. Abudu paslabino ir spritna gudruolė ėmė planuoc jų bendrų gyvenimų. Lapukė buvo pasruošus prižūrėc vaikus, bet namam tvarkyc, valgiu gamyc, velėc, prosyc jei raikėj tarnaitės. Vilku liepė namų pastacyc, daug dzyrbc ir pinigų daug uždzyrbc.
Pilkiu nusbodo lapės kalbų klausyc, ba jis gyveno sapnu. Nutaikis progų, kap kulka nėrė miškan ir panemuni nurūko prieg kompiutero ieškoc naujos draugės, bet- kompiutero nerado. Instrujis vilkas nutarė, kad gerau nedzyrbc ir pasrinko vienišaus gyvenimų. O palikta lapė dau sau žodzį, kad nigdi internetan neveizdės vyro.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2016-02-11 22:13:59
Gražus tarmės valdymas. Tekstas gamtiškas, potekstė silpnoka.
Laukiam naujų tekstų.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-02-11 18:43:34
nu dzie, graži šnekta, man arcima
Vartotojas (-a): Raistinė
Sukurta: 2016-02-11 14:35:48
Sklodniai aprašyta. Ale cia jau ir lapei šį roz nenuskilo :)
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2016-02-11 14:30:09
daug teisybės pasakyta, bet būna, kad ir susranda vienas kitą. Atitiko kirvis kotą, internete pakavotą :)))))
Vartotojas (-a): Mikolina
Sukurta: 2016-02-11 13:17:47
Įdomus kūrinėlis. Kaip žmonių gyvenime, taip ir žvėrių, nes internete gali tesurast tik gudrutes-tuštutes.