Ant Penktojo kalno dievams susirinkus
įvykdyt jų lemtį turės,
pavasariui grįžtant ir sniegui nutirpus
išlikę gyvi vien tik savo garbės.

Nors vandenys drumsis ir žus tie keliai,
kuriais šventos upės tekėjo.
Tarpusavy grumsis išdegę laukai
ieškodami naujo Kūrėjo.

Ir miestai vėl bus atstatyti
nors griuvo švenčiausi stabai,
tikėjimas ims juos valdyti
ir keisis nekart dar laikai.