Tarp tirpstančių blyksnių

Santrauka:
Užsimerk. Mes juk norime pamatyti gražiausią dalyką.
Akis spigino ryškių spalvų diskotekos šviesos, o ausis užgulė tranki muzika. Jaučiausi labai nestabiliai, tartum atsiplėščiau nuo žemės su kiekvienu akordu ir vėl nusileisčiau, jam pasibaigus. Aplink visi makalavo tai rankomis tai kojomis ir įvairiais riksmais reagavo į absurdiškus vedančiųjų šūksnius (siekdamas išvengti svetimybių, šiuolaikiško jaunimo slengo nevartosiu). Ant pakylos šoko profesionalios šokėjos, o pertraukų metu už specialios pertvaros eidavo parūkyti. Paradoksalu, nes renginys buvo nukreiptas prieš svaigalus, alkoholį ir rūkymą...
Tiesa, paprastai tokiuose renginiuose nesilankau. O ypač antrą valandą nakties. Tačiau moterys yra kažkas tokio, dėl ko, nusispjovūs į savo įprastas moralės normas, galima būtų padaryti daug daugiau nei šiuo atveju sau leidau padaryti aš. Be kita ko, buvimas Nematomu turi šiokių tokių privalumų. Kaip pavyzdį paimkime senovės graikų Helados tikėjimą. Jų dievų panteoną sudarė itin daug dievų ir visi jie globojo tik tam tikras sferas. Jie buvo panašūs į žmones ir netgi daugelis turi savo gimimo legendas. Tačiau jie būdavo praktiškai nesužeidžiami, galėdavo akimirksniu nukeliauti tūkstančius mylių, kalbėti per kurį nors žmogų, ar net tapti nematomais. Tuo tarpu aš, kaip jau turbūt seniai supratote iš pseudonimo, nematomas esu visą laiką. Todėl nenuostabu, kad eilinė mergina mano gyvenime manęs nepastebėjo viršuje aprašyto renginio metu.
Tačiau gyvenimas byra kaip smėlis tarp praskėstų delno pirštų ir kiekvienas mūsų, netgi to nenorėdamas, ilgainiui tai pripažįsta. Aš taip pat pripažinau ir vangiai atsisveikinęs su vasara, smalsiai laukiau kitų likimo išdaigų. Buvo tikrai įdomu, nes aplinkybės savaime nežadėjo nieko naujo, tačiau likimas manęs nekenčia visa savo esybe, todėl galvoti, jog praslysiu, buvo tiesiog naivu. Ir gerai, kad taip negalvojau, nes išdaigų, visgi, buvo.
Visiškai nauja aistra, atsiradusi mano gyvenime parodė, koks spalvotas jis gali būti. Ta aistra – šokiai. Klasikiniai bei lotynų Amerikos. Tačiau visa esmė yra ne patys šokiai, o žmogus, su kuriuo šoku. Mergina. Nors... Žinote, aš jums atskleisiu paslaptį. Mano šokių partnerė – deivė. Aš nežinau kokios religijos ir kokių galių apskritai ji turi, bet tikrai žinau, kad ji yra deivė. Jei gerai įsiklausai, tai galima pajausti kiekviename jos atsidūsėjime ir menkiausiame blakstienos virptelėjime. Bet keista, ar ne? Šokti deivės glėbyje. Nuolatos būti svaiginamam dviejų nepaprastai galingų stichijų, kurios užpildo visą vidų ir po truputį ima veržtis į supančią aplinką.
Bet paradoksas slypi kažkur giliau. Juk kiekvienas turime kažką gražaus ir patrauklaus. Jis – sportišką kūną, jo draugas – dailininko sielą. Aš galiu tapti nematomas. Turbūt prieštaraučiau pats sau įdėdamas į šį mylimą portalą savo nuotrauką. Žinoma, net ir tokiu atveju filosofine prasme būčiau nepastebimas, tačiau nedrumsiu savo dvasinės ramybės ir to nedarysiu. Taigi – nematomas vaikinas ir deivė. Dviese tarp daugelio kitų besisukančių porų. Besisukančių paprasčiausios praktikos metu. Tai ne pokylis ir ne vestuvės, o atmosfera tokia pakyli. Bet žinote, vieną kartą deivė neatėjo. Baikite juokus, aš puikiai suprantu, kad deivės neserga. Ji neatėjo, nes taip turėjo būti. Ir tuo momentu, kai visi sustojo poromis mano nelemtas nematomumo faktorius vėl prasimušė ir aš tapau nepasiekiamas kitiems. Jau maniau, kad taip ir liksiu vienas stovėti tarp daugelio porų, kai prie manęs priėjo kažkuri grupės mergina. Pamatė? Nežinau. Tačiau bešokant užsiminė, kad mes šokam, nes taip norėjo deivė. Žinoma, ta mergina nežinojo, kad mano įprastinė šokių partnerė yra deivė, bet tai nujaučiau aš ir to man užteko.
Tik deivė gali pamatyti nematomą žmogų, gali suteikti šiek tiek prasmės jo egzistencijai ir padaryti jo gyvenimą kuo gražesniu. Ir ji tai darė. Aš jaučiau jos norus ir įsakymus plaukiant oru visur aplink mane, ir dar stipriau jaučiau, kaip pasaulis girgždėdamas sukasi aplink mane visais įmanomais kampais. Pažinoti deivę... Dovana, kurią reikia suprasti ir branginti kaip savo pirmąjį bučinį, įvertinti ir apsaugoti, kaip tėvų nuosavybę. (Šakės, net susimaišiau čia su tomis visomis pastraipomis...)
Bet mintis yra tikrai ne pabaiga ir tuo labiau ne pradžia. Mintis yra tai, kad mano šokių partnerė – deivė. Iš čia neturėtų sekti jokios išvados ar nuomonės, tiesiog konstatuoju faktą. Ir nederėtų pamiršti, kad gražiausius dalykus pamatome tik svajodami. Todėl užmerk akis. Mes juk norime pamatyti stebuklą.
Nematomas

2006-10-20 17:54:27

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...