Aš didžiuojuos šalim, kurioje gyvenu.
Praeitis – tarsi aidas, įsigėrus į širdį
Teka venomis mano – srauniu upeliu.
Neatims šito niekas. Daugel priešų mus kirto,
 
Bet užaugo nauji ir jauni ąžuolai –
Plačiašakiai, galingi, nebijantys vėtrų.
Kaip išreikšt, pasakyt – manyje sutilpai… 
Išnešiojau šį jausmą tankumynuose kedrų
 
Toj šaly svetimoj, kur Šiaurinė žvaigždė
Suspindėjus kas kartą, skleidė ilgesį juodą
Ir neleido užmigti. Bejausmė naktie,
Niekada nepriglausi, nesulauksiu paguodos!
 
Ir visų pamiršta, paskandinta lemties,
Nusiyriau svajonėj į smėlėtąjį krantą –
Prie Šventosios sraunios, link namų, pradalgės,
Paliktos mano tėvo… Tyliai  rasos kur krenta…
 
Ten giesmė vyturėlio aukštai danguje ,
Laukuose kai į žemę grūdą beria artojas.
Lyg motulė tikra – rankoj duonos pluta,
Delnuose švelniai spaudžiu, dar paglostau, sūpuoju...
----------------------------------------------------------
Ir dabar, pasidėjus ją, saugau namuos.
Užmaršties upė plukdo surūdijusį skausmą.
Kiek likimų sudūžo! Neleisk pakartot!
Paupiuos žydi ievos ir dangus švelniai rausta.