Gana netikėtas ąžuolo išrovimo gretinimas su Dievo nebuvimu, betgi mintis nuvingiavo tokia: paneigti ilgaamžiškumą, nepaliaujamą kaitą (gilė, šaknys, medis, kerojimas, gilė) – atmesti aukščiausiosios tvarkos slėpinius, visa ko dieviškumą.
Galima, bet turbūt neverta leistis į mitologiją, įvairius tikėjimus, pradedant pagonybe, – nors tai irgi būtų žmogaus protavimo, skaidrėjimo,  pasaulio suvokimo keliai.
Taigi interpretuoti galima, bet esmė – apmąstomas pradžios ir esamybės santykis.
 
Unguriu sugrįžti į Sargasą… Į nerštavietę. Švelniu bekūniu unguriu galima įplaukti į pradžių pradžią (per Sargasą į vandenis, pas šumerus, į žvaigždynus – remiuosi žodžio reikšmėmis, P. past).
Tai nepasiekiami toliai. Bet jau būta  – reikia sugrįžti.
Na, o šovinio atgalinė trajektorija ir tyrimas visko iš naujo (tarsi prieš gimimą) – puikus paskutinis kartas , kuris viskam kartojasi milijonus metų. Be kokių nors grupinių, daiktinių ar kitų priklausomybių to paties yra siejama viskas:  ir ąžuolas, ir ungurių kelionė, ir būtį iššaunantis šovinys.
Apmąstymai be pretenzijų, bet su Dievu.

Įdomi mintis:
Gal leisk
Išrauti
Ąžuolą
Su šaknimis,
Jei Dievo
Nebėra,
Tai kam gyvent
Išvis?
Visų pirma, kas įrodė, kad Dievo nebėra? Antra, anksčiau žmonės buvo stabmeldžiai, tačiau tokio hamletiško klausimo nekėlė: gyventi ar negyventi.