Lifte

                                                   Socialinė  drama

Veikėjai: Hektoras – vagis, žmogžudys
               Monika – moteris, iš pradžių mergina
               Arčis – jos vyras, policininkas
               Feliksas – teologijos studentas
               Senė -  senyva moteris
               Senis – jos vyras
               Teodoras – jaunas vaikinukas

Veiksmas vyksta gyvenamo namo laiptinėje ir lifte.

Senis. To lifto amžinai nesulauksi, piemenys važinėjasi aukštyn žemyn, rūko ir geria lifte, o senas žmogus paliktas likimo valiai. Niekas mūsų negina. Nėra kas sutvarko tuos pienburnius.
Senė. Na didelio čia daikto, juk niekur neskubam.
Senis. O kūčios?
Senė. Tai dar tik keturios. Iki vakaro spėsim.
Senis. Tu gal ir spėsi, o aš jaučiu, kad jau nespėsiu.
Senė. Matai, važiuoja į viršų, kažką paims ir leisis žemyn.
Senis. Kur tau leisis, pastovėjo aštuntam ir vėl kyla į dangų.
Senė. Į dangų be tavęs nepakils, nusiramink.
Senis. Prikarksėsi tu čia nelaimę. Geriau būčiau pėsčias leidęsis.
Senė. Tai ir reikėjo, ko niurzgi?
Senis. Kad vis tikiesi tuoj, tuoj atvažiuos. O kai nelauki, tai tik nueik vieną laiptų aikštelę ir liftas jau pas tave sustojo. Puoli bėgti atgal, o durys prieš pat nosį užsidaro, liftas nuvažiuoja ir tada jau kursuoja aukštyn žemyn kokią valandą. Gali išprotėti. Taip jau ne kartą man buvo. Tada galvoji, gal geriau jo visai nebūtų, juk gyvename tik trečiame aukšte. Kam mums tas liftas? Bet kad jau moki pinigus, tai nori ir naudotis. Prakeikimas. Ir kas juos sugalvojo?
Senė. Gal reikėjo prie kito eiti?
Senis. Tik nueik, tai anas pradės migruoti, o šitas sustos, kaip įkaltas. Išbandytas variantas. Geriau jie abu susprogtų, parazitai.
Senė. Liftai? Liftai parazitai?
Senis. O kas daugiau? Negi aš?
Senė. Va, jau leidžiasi.
Senis. Tik neaišku, ar prie mūsų sustos.
Senė. Sustos, sustos, aš laikau nuspaudusi mygtuką, net pirštas pabalo.

Liftas sustoja. Atsidaro durys.Lifte Arčis, Monika ir Feliksas.

Arčis. Ne, ne, negalima, mes skubame.
Senis. (įremia petį į duris) Mes irgi skubame. Vietos gi yra.
Arčis. Nėra, nėra. Mes keturiese.
Senė. Kad gi jūs trise.
Arčis. Be penkių minučių keturiese. Nematot, kad mano žmona tuoj pagimdys.
Senis. Žemyn – tai nėra taip jau svarbu, kiek žmonių leisis, o be to kol kas jūsų iš tikrųjų tik trys. Po penkių minučių mes jau būsime apačioje, tada galėsite gimdyti ketvirtą.
Arčis. Koks ketvirtas, koks ketvirtas, seni? Tau gal galvoj negerai? Čia mano pirmagimis.Aš aiškinu tau, kad mano žmonai reikia erdvės, oro, supratai?
Monika. Nieko, aš pakentėsiu.
Senis. Matot, ji nieko prieš, kad mes įliptume. Be to, mes jau dvidešimt minučių laukiame lifto. Negalime gi mes prastovėti čia iki savo mirties.
Arčis. Yra ir kitas liftas.
Senis. Aha, tai pats ir eik į kitą.
Arčis. Seni, aš tau sakau, mirtis tau ateis labai greitai, nespėsi net nusileisti, jei ilgai čia karksėsi.
Senė. Tu pats karksi. Jau seniai būtume visi nusileidę. Dar policininkas vadinasi.
Arčis. O aš šiuo metu ne tarnyboje, ot.
Feliksas. Aš galiu išlipti ir nusileisiu laiptais.
Monika. Na, ką jūs, juk nedaug jau beliko. Lipkit greičiau, važiuojam. Praleisk gi, Arči.
Arčis. Kaip pasakysi. Lipkit, gvėros.

Laiptais atbilda Hektoras.

Hektoras. Ačiū, kad palaukėte. Sunku čia pasigauti liftą.
Arčis. Ei, ei, juk matai, kad netilpsi.
Hektoras. Tilpsiu, tilpsiu, tu tik pasislink, gerai.
Arčis. Dar su ryšuliais.
Hektoras. Negi paliksiu savo turtą?
Senis. Man trūksta oro. Ar negalėtumėte eiti į kitą liftą?
Hektoras. Jau buvau. Anas irgi nepagaunamas. Pakentėkit minutę, tuoj nusileisim.
Arčis. Bent jau laikykite virš galvos tą ryšulį. Mano žmonai reikia daugiau vietos.
Feliksas. Gal tikrai aš išlipsiu, bus daugiau vietos.
Senė. Bet kaip jūs dabar pro mus prasibrausite?
Senis. Oi, koją...
Feliksas. Atsiprašau.
Monika. Jau geriau likite kaip stovėjęs. Spausk greičiau tą sumautą mygtuką, nes tuoj pagimdysiu.
Arčis. Tai niekas nenori daugiau išlipti?
Hektoras. Tu girdėjai, ką tau pasakė?
Arčis. Prašau man nekomanduoti, aš policininkas.
Senė. Tu ne tarnyboje.
Arčis. Gerai, važiuojame, kitas sustojimas – holas.

Durys užsidaro, liftas pajuda ir tuoj pat sustoja. Tyla.

Hektoras. Tai čia ir yra tas kitas sustojimas?
Arčis. Aš gi sakiau, kad liftas neatlaikys, per daug žmonių.
Hektoras. O man atrodo, kad jis puikiausiai laiko, mes nekrentam, paprasčiausiai stovim.
Arčis. Gal reiktų pašokinėti, gal jis įstrigo?

Arčis pašoka, liftas staiga kresteli žemyn ir vėl sustoja.

Monika. (išgąstingai sušunka) Ai, gal geriau tu nešokinėk, nes man iškris vaikas.
Senis. Jis turėjo iškristi jau prieš penkias minutes.
Arčis. Klausyk, seni, jei nebūtum jėga įsibrovęs į šį liftą ir dar prisikvietęs čia visą savo kompaniją, mes jau seniai būtume laimingi tėveliai.
Hektoras. Šalčiau, šalčiau. Pabandyk paspaudinėti mygtukus, turi būti susisiekimas su avarine tarnyba.
Arčis. Alio, alio. Ei, atsiliepkit, kad jus kur galas. Alio...
Senė. Kas čia tau prieš šventes sėdės darbe.

Arčis daužo lifto duris ir sienas. Kiti irgi triukšmauja, beldžiasi. Dingsta šviesa. Dar didesnis nusivylimo atodūsis ir riksmas. Liftas vėl pavojingai kresteli žemyn ir sustoja. Atsiranda šviesa.

Monika. Ačiū Dievui.
Arčis. Dar truputis pastangų ir mes būsime vietoje.
Senis. Klausykit, nereikia, man jau stoja širdis. Jaučiu, kad nevalgysiu šiemet Kūčių.
Senė. Tikrai, nesidaužykit, mes nukrisim ir užsimušim. Tuoj kas nors atidarys duris ir mus išlaisvins.
Hektoras. Gerai būtų.
Monika. Man prasidėjo sąrėmiai. Dieve, kaip skauda.
Feliksas. Gal čia yra gydytojas?
Hektoras. Kaip suprantu tokio nėra, nes jei klausi, pats nesi.
Feliksas. Ne, aš ne.
Hektoras. Jis irgi nieko gero, tik policininkas.
Arčis. Kodėl nieko gero? O pats kas esi?
Hektoras. Deja, ne medikas.
Arčis. Tai kas, kas? A?
Hektoras. Čia tardymas? Tu gi ne tarnyboje. Gerai pasakysiu, nesiputok, laisvas menininkas. Tinka?
Arčis. Netinka. Šūdas. Geriau būtum elektrikas arba šaltkalvis. O tu kas?
Feliksas. Studentas.
Arčis. Kieno studentas?
Hektoras. Reikia klausti – ką studijuoji?
Arčis. Koks skirtumas.
Feliksas. Teologiją.
Arčis. Ką, ką?
Hektoras. Jis, galima sakyti, sielos gydytojas, beveik kunigas.
Feliksas. Ne, ne ką jūs.
Arčis. Tik davatkų mums ir trūksta.
Senis. Kunigas? Aš noriu atlikti išpažintį.
Senė. Tėvai, gal dar anksti? Negi mirti susiruošei?
Senis. Ką gali žinoti, kaip čia viskas baigsis. Reikia būti pasiruošusiam.
Senė. Dėl Dievo, atidarykit gi kas nors.
Monika. Kaip? Manot aš noriu čia gimdyti? O Dieve, kaip skauda.
Feliksas. Neminėkit taip dažnai Viešpaties vardo be reikalo.
Senis. Dabar kaip tik yra reikalas jį minėti. Ką daugiau minėti, jei ne Dievą? Kunige, aš noriu gauti nuodėmių išrišimą.
Feliksas. Bet aš nemoku, aš ne kunigas. Aš tik mokausi.
Senis. Bijau, kad nesulauksiu kol jūs baigsite studijas. To velnio išmislo lifto pagalba Kūčias valgysiu danguje su ponu Dievu.
Feliksas. Nedera burnoti tokią valandą, sūnau mano.
Arčis. Žiūrėk, kaip greit mokosi mūsų studentas.
Senis. Ach, kunige, vis tiek. Noriu, kad paruoštumėte mane tolimai kelionei, kaip priklauso.
Feliksas. Turėtumėte atlikti išpažintį, bet čia...
Arčis. Mes nesiklausome. Galime užsisukti. Na gi, visi užsisukite, nieko čia įdomaus.
Monika. Kurgi aš dar besisuksiu. Duokit man vietos atsigulti.
Senis. Aš jau irgi nepastoviu. Aš irgi atsigulsiu, nepykit.
Arčis. Nieko, nieko, gulėkit. Tik vaiko man prašau nenuspauskit. Kaip tu, mieloji, tau patogu?
Monika. Kviesk ką, nors, aš tuoj pagimdysiu. Man bloga.
Arčis. Ką čia prikviesi? Pakentėk truputį. Ei, (daužo į duris) aūūūūūū...nieko...ei, kas nors.
Senis. Ar baigsit pagaliau? Tuoj galėsit šaukti į valias, tuoj. Tuoj išeisiu.
Senė. Leiskit gi pagaliau žmogui ramiai pagulėti, nieko neatsitiks tam jūsų vaikui, gimti – tai ne mirti, yra skirtumas.
Senis. Taip, taip, brangioji tu teisi. Ech, nereikėjo lipti į tą liftą...Tai va, kunige. Norėjau pasakyti...
Užsisukite gi, galvokite apie savo gimdymą.
Monika. Galvoju, galvoju. Jūs ką, manot, kad man įdomūs dabar, ... och... dabar jūsų kažkokie paistalai, nuodėmės? Aš gimdau, negaliu užsisukti.
Arčis. Tu, seni, baik kabinėtis prie mano žmonos, keliauji ir keliauk sveikas, kur susiruošei. Pats įsirioglinai į šį liftą, per tave viskas įvyko, dar jis įsakinės, kur kam suktis. Mano vaikas tavodėka bus įrašytas, kad gimė lifte, jau geriau būtų lėktuve gimęs. Dabar tokia gėda, tokia gėda.
Hektoras. Anokia čia gėda.
Arčis. Na, tau gal ir ne, o normaliem žmonėm – dėmė biografijoje. Klaus, kur gimei? Lifte, atsakys. Visi žvengs, supranti tu, ech...
Senis...dar ką norėjau...pasakyti... dėl auks...
Feliksas. Taip, kur jis? Tai yra, ką dėl jo norėjote pasakyti?
Arčis. Jis sakė „aukso“?
Feliksas. Ne jūsų reikalas. Prašau nesiklausyti, tai šventa išpažinties paslaptis.
Arčis. Aš nesiklausau, nesiklausau, tiesiog man taip netyčia pasigirdo.
Monika. Taip, aukso. Jis kalbėjo apie auksą.
Senė. Tu turėtum gimdyti, brangute, o ne šnipinėti kitų paslaptis, apsimetusi baisia ligone.
Arčis. Nieko ji neapsimeta. Matai, koks jos pilvas? „Apsimeta“. Gal ir pati kažkada tokį turėjai, prisimink.
Senė. Kokį auksą tu ten mini? Ar tą, kurio policija nesurado po ekspedicijos užpuolimo?
Arčis. „Policija nesurado“? Hm. Čia ir man įdomu.
Hektoras. Apsiramink, tu gi ne tarnyboje.
Feliksas. Prašau visus nutilti. Jūs man trukdote. Aš atlieku paskutinius paskutinio patepimo veiksmus.
Arčis. Mes tylime, tylime. Tiesiog čia netikėtai įsiplieskė diskusija. Aišku, ne laiku. Tęskite.
Feliksas. Deja, jis mirė.
Senė. Kaip mirė? Taip greit? O Dieve. Negi negalėjot jo kaip nors sulaikyti? Aš nespėjau su juo atsisveikinti.
Arčis. Ir jis nieko daugiau nepasakė?
Feliksas. Ko nepasakė?
Arčis. Na, gal jis dar ką nors įdomaus iškrėtė? Juk auksą, kaip suprantu, pasisavino iš valstybės, a?
Feliksas. Paduokit mano rankinę, ten yra buteliukas su švęstu vandeniu ypatingiems atvejams.
Arčis. Manot, kad dabar kaip tik ir yra tas atvejis? Tikriausiai jis jums kai ką daugiau papasakojo.
Nieko, policija viską iššaiškins. Siūlyčiau pačiam prisipažinti, tai užsiskaitys jums kaip lengvinanti aplinkybė.
Feliksas. Nieko jis nepasakė, jūs visą laiką trukdėte jam kalbėti, gyventi ir mirti trukdėte.
Arčis. Gyventi? Aš jį pirmą kartą matau. O kad mirti trukdžiau, tai turėtumėt padėkoti, ilgiau išsilaikė kelias minutes.
Senė. Nutilkit gi jūs pagaliau. Čia mirė žmogus.
Arčis. Užjaučiu. Sakiau jam, nereikėjo brautis į liftą, nepaklausė. O šiaip geras žmogus buvo.
Hektoras. Užsičiaupk, atsibodai. Geriau padirbėk vėl su mygtukais.
Arčis. Alio, alio, dispečeris? Alio. Atsiliepkit... Tyla. Tikrai, gal geriau patylėkim.
Feliksas. Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie. Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Pasimelskime už velionį. Tėve mūsų, kurs esi Danguje, teesie šventas tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip Danguje, taip ir Žemėje. Kasdienės duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto, Amen.
Visi. Amen.
Arčis. Taip, buvo žmogus ir nebėra. O kuriame aukšte Jūs gyvenote?
Senė. Trečiame.
Arčis. Keista, kad niekada nebuvome susitikę.
Senė. Mes matydavome tamstą. Ir kai vakare Tamstą girtą parveždavo policijos mašina, matydavome. Dar kalbėdavome su velioniu: „Matai, policininkas, o taip geria. Turėtų tvarką prižiūrėti...“
Arčis. Gal jūs per daug mėgote apkalbinėti žmones? Gal per daug domėjotės kitais, o ne savimi? Gal tas landumas ir pražudė jūsų vyrą? Būtų nesibrovęs į mūsų gyvenimą, į mūsų liftą...
Hektoras. Gal galėtum atidaryti šį liftą, jei jis tavo?
Arčis. Galėsiu. Ir atidarysiu. Viskam savas laikas.
Monika. Baigsit jūs tas nesąmones ar ne? Jaučiu, kad vaikas jau lenda.
Arčis. Aaaa...brangioji,...palauk aš tuoj...
Monika. Ką tuoj? Ką tu moki, ką tu sugebi? Tu nieko negali padaryti, net į ligoninę manęs nesugebėjai pristatyti. Būtum vakar laiku namo grįžęs, aš jau seniai gulėčiau palatoj.
Arčis. Suprask, buvo daug darbo, aš gi sakiau. Prašau čia neprunkštauti. Monikute, viskas susitvarkys.
Monika. Kunige, kuo jūs vardu?
Feliksas. Aš ne kunigas, ponia, studentas. Feliksas. Feliksas mano vardas.
Monika. Tuo geriau, kad ne kunigas, vadinasi, galėsite priimti gimdymą.
Feliksas. Na ką jūs, aš nemoku.
Senė. Nieko, neišsigąsk, aš padėsiu.
Feliksas. Bet kaip gi šitaip? Aš nesugebėsiu...
Monika. Sugebėsi, aš tavim pasitikiu. Su velioniu labai šauniai susidorojai.
Feliksas. Na, tai visai kitas atvejis buvo, ten reikėjo mirti, o čia gimti.
Senė. Tai labai susiję vienas su kitu dalykai – vieni išeina, kiti ateina.
Hektoras. Tikrai. Kaip simboliška. Tau gal tai užsiskaitys kaip laboratoriniai darbai?
Feliksas. Ačiū, paguodei. Na, ką gi, panele. Prašau išsiskėsti.
Arčis. Ei, ei, kunige, ką tu sau galvoji?
Hektoras. Tu nesikišk, gerai?
Arčis. Ji mano žmona. Kaip aš galiu nesikišti? Ką jis sau leidžia?
Hektoras. Pasitrauk štai čia į šalį ir palauk, kol tau atneš tavo kūdikį. O gal jis ne tavo? Juokauju, žinoma, nenorėjau įžeisti tavo žmonos.
Feliksas. Tavo gražios kojos. Taip, dabar truputį aukščiau...
Arčis. Tu ką ten, kojas apžiūrinėji? Nepamiršk, kas esi.
Feliksas. Ooo, jau matau galvutę.
Senė. Tikrai. Dar paspausk truputį.
Monika. Negaliu, skauda.
Senė. Turi skaudėti, pakentėk.
Feliksas. Taip, taip, aš jį jau laikau, dar truputį, dar, gerai. Štai ir viskas.
Arčis. Kas viskas? Kas gimė? Berniukas?
Feliksas. Ne berniukas.
Arčis. Ne berniukas? Tai kas tada?
Senė. Mergaitė. Labai daili mergaitė.
Arčis. Taip. Tik rėkia labai.
Hektoras. Ne daugiau už tave.
Monika. Duokit ją man. Pavadinsiu ją Saule.
Arčis. Saule? Kodėl Saule? Kad gimė lifte?
Senė. Apiprausk ją, kunige, šventintu vandeniu ir pakrikštink.
Monika. Taip, aš to noriu.
Feliksas. Vardan Dievo tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, Amen. Krikštiju tave Saulės vardu.
Monika. Ačiū, Feliksai.
Feliksas. Nėr už ką.

Tamsa. Vėl šviesa.

Arčis. Na ir kiek dar mes čia tupėsime?
Hektoras. Čia gi tavo liftas. Pats spręsk, kiek sėdėsi.
Arčis. O tavęs niekas neklausia. Tarp kitko, ką tu veiki šiame name? Tu juk negyveni jame?
Hektoras. Tu vėl pradedi tardymą. Užgesk, tu ne tarnyboje.
Arčis. Taip, bet anksčiau ar vėliau mes iš čia išeisime, ir tada turėsi paaiškinti, kas esi, iš kur, ką čia veiki ir kas tame ryšulyje.
Senė. Tyliau, mažiukė miega. Tarp kitko, galėtume pasiruošti Kūčias, nemanau, kad kas nors mumis šiandien išvaduos. Aš čia turiu šio to įsidėjusi, mes su vyru, amžiną atilsį, ėjome į svečius, tai ir įsimetėme truputį, bet užteks.
Hektoras. O aš ir vyno turiu.
Arčis. O jums neatrodo, kad jūsų vyrą reiktų pirma palaidoti. Jis jau pradeda kažkaip keistai kvepėti. Nemanau, kad jam vieta prie Kūčių stalo žemėje. Juk jis jau danguje, tur būt?
Senė. Taip, bet kur palaidoti?
Arčis. Ogi, atidarysime liuką grindyse ir pasiųsime jį su visa pagarba į žemę. Kunigas pasakys atsisveikinimo kalbą.
Feliksas. Palikit jau mane ramybėje. Viską, ką reikėjo, aš jau padariau.
Hektoras. Gerai, kalbą galėsiu ir aš pasakyti.
Arčis. Puiku, matot, kaip viskas šauniai susitvarko.
Hektoras. Atidaryk liuką. Artimieji gali atsisveikinti su velioniu.  (Pauzė) Prašom visus atsistoti.
Monika. Aš negaliu.
Hektoras. Jūsų tai neliečia. Šiandien mes susirinkome čia, kad palydėtume į paskutinę kelionę mūsų brangų ir mylimą tautietį, tėvynės patriotą, aktyvų pilietį, šeimos tėvą, šio namo gyventoją ir puikų kaimyną iš trečio aukšto. Jis nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą. Tebūnie tau lengva tėviškės žemelė. Mes niekada tavęs nepamiršim. Ilsėkis ramybėje. Nuleiskit palaikus.

Senio kūnas nuleidžiamas į liuką. Senė garsiai apsiverkia.

Monika. Tyliau, prižadinsit Saulę.
Senė. Atsiprašau, nesusilaikiau. Tokios gražios buvo laidotuvės. Ačiū visiems. O dabar kviečiu visus prie stalo.
Hektoras. Palaukit. Bet prieš Kūčią mes turime atlikti išpažintį.
Arčis. Ir vėl tos nesąmonės. Aš neturiu ką išpažinti, aš gyvenu dorai. Na, išgeriu kartais...
Monika. Kasdien.
Arčis...bet kas neišgeria? Visi išgeria. Turėčiau keturis kartus per dieną eiti išpažinties, negalėčiau net sėstis pavalgyti. Manau, reikia baigti tas visas nesąmones ir pradėti baliavoti. Juk šventės, o be to, aš tėvas, o dar nė lašo ta proga neišgėriau. Absurdas.
Hektoras. Feliksai, aš nusidėjau. Noriu išpažinti savo kaltes.
Feliksas. Gerai, sūnau mano, prieik. Jūs nusisukite.
Arčis. Niekas čia mums neįdomu, kalbėkitė, ką norite, tik greičiau. Velykos, tai yra Kalėdos, tpfu...Kūčios nelauks.

               Pauzė.

Hektoras. Aš žmogų užmušiau.
Feliksas. O Dieve.
Arčis. Aš gi sakiau, kad jis įtartinas. Iškart pastebėjau. Profesinė nuojauta. Iškart atpažįstu nusikaltėlius. Gaila, kad aš ne tarnyboje.
Feliksas. Su slaptumu čia nieko neišeis. Labai jau ankšta patalpa. Be to, aš juk netikras kunigas, gal atidėkite savo išpažintį kitam kartui.
Hektoras. Negaliu. (Pauzė).  Negaliu. Dabar Kūčios ir visa kita. Negaliu. Noriu dabar. Ką gi, tegul girdi. Aš gal ir neužmušiau...
Arčis. Prasideda išsisukinėjimai...
Hektoras. Nutilk tu, nes tave tai tikrai užmušiu.
Arčis. O ką? Negalima ir žodžio pasakyti, tuoj „užmušiu, užmušiu“.
Monika. Tyliau jūs.
Senė. Kalbėk toliau. O tu užsičiaupk vieną kartą.
Feliksas. Kalbėk, sūnau mano.
Hektoras. Aš ir sakau, gal ir neužmušiau. Aš tik pora kartų kirviu per galvą kaukštelėjau ir viskas.
Feliksas. Kada tai buvo?
Hektoras. Šiandien. Prieš tai, kai čia patekau.
Feliksas. Toliau?
Hektoras. Supranti, aš nesąmonę vieną įsikaliau sau į galvą. Perskaičiau Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Taip mane apsėdo šita knyga, tas visas Raskolnikovo vidus, tarsi perėjo į mane, su tomis pačiomis abejonėmis, svarstymais, įsitikinimais, kad aš, aš turiu apspręsti kitų likimus, kam verta, o kam ne būti šioje žemėje. Taip štai einu gatve ar kur kitur ir skirstau žmones, kurie reikalingi šiam pasauliui, o kurie yra našta, klaida, supranti? Kažkokiu ypatingu pasijaučiau, tarsi aš esu pakviestas misiją kažkokią atlikti. Be to, irgi kaip Raskolnikovui rūpėjo, o ką jauti, kai žmogų nugalabiji? Gyvybę iš jo atimi? Koks jausmas? Nors aš gal ir nenugalabijau, juk sakiau tik porą kartų užvažiavau.
Arčis. O kiek manei reikia?
Hektoras. Nežinau, bet man rodos, ji dar judėjo, kai aš išėjau.
Feliksas. Ji? Tai buvo moteris?
Hektoras. Taip, aš ieškojau bobutės, kuri pardavinėja degtinę.
Arčis. Tai tu mano kaimynę, išgelbėtoją mano užmušei?
Hektoras. Ji blogą darbą dirbo.
Arčis. Daug tu supranti, aš visada „ant barzdos“ pas ją gaudavau. Kita vertus, dabar nereikės jai pinigų grąžinti. Ačiū.
Senė. Kiek jai buvo metų?
Hektoras. Nežinau.
Senė. Ji galėjo būti kaip aš. Tai tu ir mane užmuši?
Hektoras. Ne, ką jūs. Aš gi sakau, nežinau, kas mane apsėdo. Dabar tai praėjo, supratau, kokią nesąmonę aš padariau, supratau, kad neturiu jokios teisės lemti kitų žmonių likimus. Dėl to ir norėjau apsivalyti prieš Kūčias, prieš jus. Viliuosi, kad ji vis tik yra gyva ir sėdi dabar su namiškiais prie kūčių stalo, gal tik galvą truputį skaudena.
Arčis. Melskis, kad ji būtų gyva.
Feliksas. Aš irgi už ją pasimelsiu. Ir už tave taip pat. Negaliu atleisti tau tavo nuodėmės, Dievas atleis, bet gerai, kad išpažinai savo kaltę ir nusimetei sunkią naštą.
Arčis. O kas tame ryšulyje?
Hektoras. Kirvis, keli buteliai degtinės, butelys vyno, pinigai.
Arčis. Eik tu sau. Pridarei darbo policijai per šventes. Gerai, kad ne dirbu.
Monika. Gal ji dar gyva?
Arčis. Taip, labai, žinoma.
Feliksas. Baikim tas kalbas ir sėskimės prie stalo.
Monika. Na, jau ne. Tada ir aš noriu išpažinti savo nuodėmę.
Arčis. Kokią nuodėmę? Moterie, tu ką, pablūdai?
Monika. Aš irgi nenoriu sėstis prie stalo neapsivaliusi. Kunige, išklausyk mane.
Arčis. Kokią nuodėmę, kokią tu gali turėti nuodėmę, tu vaiką, tik ką pagimdei mergaitę? Kokia nuodėmė?
Monika. Būtent, apie ją ir noriu pakalbėti. Ji nėra mano vyro duktė, kunige.
Arčis. Ką tai reiškia „nėra mano... “? Tu nori pasakyti, kad aš nesu jos tėvas?
Monika. Kunige, aš noriu kalbėti su jumis.
Feliksas. Taip, taip, žinoma, dukra mano.
Arčis. Dukra...
Feliksas. Prašau rimties.
Monika. Mes vedę su Arčiu jau keturi metai...
Arčis. Taip...
Feliksas. Prašau rimties, būsit išprašytas.
Arčis. Kur?
Senė. Pas mano vyrą. Ten kur tu jį nuleidai.
Arčis. Gerai, gerai, aš tyliu.
Monika. Visada norėjau susilaukti vaikų. Bet mums nieko neišėjo. Galvojau, kuris kaltas? Ėmiau abejoti savimi. Tada pagalvojau, kad reikia išbandyti kitą vyrą, jei ir su juo nieko nebus, vadinasi aš esu bergždžia.
Arčis. Nieko sau laboratorija.
Monika. O čia kaip tik pasitaikė proga – mano vyras mėgsta atsivesti savo draugelius, bendradarbius...
Arčis. O kas čia bloga?
Hektoras. Nutilk tu pagaliau.
Arčis. Ė, ė, atsargiau su kirviu.
Monika. Taigi, prieš metus jis gavo naują porininką Saulių...
Arčis. Saulius? Ot, „padla“.
Monika. ... toks malonus išauklėtas vaikinukas. Jis dažnai parvesdavo mano vyrą girtą. Padėdavo nurengti, nuvilkti iki lovos. Mes pasėdėdavome su juo, išgerdavome arbatos. O kartą aš neleidau jam vilkti savo vyro į lovą, aš nusivilkau jį patį su savim į lovą.
Arčis. Kekšė, paleistuvė.
Monika. O vyras liko gulėti iki ryto prieškambaryje ant grindų. Mes dar kelis kartus buvome kartu, ir labai greitai aš pastebėjau rezultatus. Tai ir viskas.
Feliksas. O kur dabar mergaitės tėvas?
Arčis. Aš tėvas, aš. Aš čia, nematot?
Feliksas. Nusiramink, sūnau mano.
Arčis. Aš tau ne sūnus, tu sušiktas studente. Apsimetei čia klebonu, kad sužinotum visų paslaptis, šnipas prakeiktas?
Monika. Saulius išvažiavo mokytis į universitetą, apie mano pastojimą jis nieko nežinojo. Viskas baigėsi. Bet aš likau laiminga, net ir su šituo.
Arčis. „Šituo“? Aš tau „šituo“? Duok kirvį, būk draugas, nežinau tavo vardo, bet gerai pasielgei pradėdamas galabyti tas bobas. Duok kirvį, aš pratęsiu tavo kilnų žygį. Užmušti visas jas, kales šitas, užmušti reikia. Šitaip širdį man užgavo, per Kalėdas, tpfu, Kūčias nelaimingas. Kad jas kur galas.
Feliksas. Neburnok, sūnau...
Arčis. Dar kartą pavadinsi mane sūnumi, pienburni, išlėksi per liuką pas Abraomą su praskelta galva. Giminės mat atsirado.
Hektoras. Nurimk, Arči, juk galiu tave taip vadinti. Mano vardas Hektoras, vadink Heku. Susitaikyk, toks tavo likimas, nieko nepadarysi. Belieka ramiai, šeimyniškai pavakarieniauti.
Arčis. „Šeimyniškai“. Šventoji šeimynėlė.
Feliksas. Viešpatie, laimink šitą stalą ir žmones susirinkusius prie jo, Amen. Galime sėstis.
              
                                              
                                                    II veiksmas

Arčis. Aaaa, mažyte, aaa, saulyte.
Senė. Jai dantukas kalasi, užtai tokia nerami.
Arčis. Taip. Mažiems vaikams nepaaiškinsi, jiem skauda ir jie verkia. Suaugęs tai nuryji nuoskaudą ir toliau gyveni.
Senė. Vakar Feliksas labai gražų pamokslą sakė, apie Nojų.
Arčis. Aha, man patiko.
Senė. Surask tą vietą jo knygoje ir paskaityk, kol visi dar miega. Labai noriu.
Arčis. Tuoj, pamėginsiu. Miegokit, miegok, aš tik tavo Bibliją pasiskolinsiu. Gražu pažiūrėti, kaip gražiai jis su mano žmona miega apsikabinę. Laiminga pora. Gaila Hektoras nesulaukė, duok, Dieve, jam dangaus karalystę.
Senė. Geras buvo žmogus, ką darysi. Liga nesirenka, kerta kas po ranka papuola. Tesiilsi su mano vyru ramybėje.
Arčis. A, radau. Skaityti?
Senė. Skaityk.
Arčis. „Nojus buvo šešių šimtų metų, kai atėjo tvanas ir vandenys užliejo žemę.
Tuomet Nojus drauge su savo sūnumis, savo žmona ir savo sūnų žmonomis įėjo į arką išsigelbėti nuo tvano vandenų.
Jis nušlavė nuo žemės visus gyvūnus – ir žmones, ir gyvulius, ir roplius, ir padangių paukščius. Visi buvo nušluoti nuo žemės. Tik Nojus buvo paliktas ir tie, kurie buvo su juo arkoje.
Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmą mėnesį, pirmojo mėnesio pirmą dieną, vandenys pradėjo sekti žemėje. Praslinkus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įtaisęs, apsižvalgė ir pamatė, kad žemės veidas džiūvo.
Tuomet Nojus išleido iš arkos balandį pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę nuo žemės veido.
Vakaro metu balandis sugrįžo pas jį, ir štai jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Nojus nūn žinojo, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę.
Tuomet Nojus pastatė VIEŠPAČIUI aukurą ir, parinkęs iš visų švariųjų gyvulių ir visų švariųjų paukščių, paaukojo ant aukuro deginamąsias aukas.
Teisusis Nojus pražūties metu išlaikė gyvą žmoniją. Užtat, Tvanui ištikus, likutis buvo išsaugotas žemėje.
Po tvano Nojus gyveno tris šimtus penkiasdešimt metų.
Iš viso Nojus gyveno devynis šimtus penkiasdešimt metų. Tada jis mirė. “
Senė. Nuostabu.
Arčis. Taip, beveik kaip apie mus.
Senė. Kiek jau metų, penkiolika mes čia?
Arčis. Taip, penkiolika. Penkiolika nuostabiausių mano gyvenimo metų. Hektoro, Felikso vaikai, to Sauliaus mergaitė. Visi užaugo ant mano rankų, visus čiūčiavau, liūliavau. Net pagalvojęs anksčiau nebūčiau, kad taip mylėsiu vaikus. Svetimus vaikus.
Senė. Jie tavo, kas drįstų teigti, kad jie ne tavo. Tu juos visus užauginai, tu daugiausiai jais rūpinaisi.
Arčis. Taip, tikrai, jie mano. Ir vadina visi mane tėveliu. Kaip tai miela.
Senė. Po Hektoro mirties jie ir neturi antro tėvelio, tik tu ir Feliksas.
Arčis. Taip, taip. Tėvelis Arčis, tėvelis Feliksas.

Girdisi beldimas iš išorės.

Feliksas. Kas čia dabar? Vaikus pažadinsit.
Arčis. Čia ne mes. Aš nežinau iš kur tai.
Monika. Tai iš anapus.
Senė. Taip.
Arčis. Negali būti.
Teodoras. Ei, ar yra ten Feliksas.
Feliksas. Feliksas? Kam ten manęs prireikė? Ką man daryti, atsiliepti?
Monika. Palauk, neskubėk, maža kas.
Arčis. Kaip keista, tavęs ieško, o manęs niekas tiek metų neieškojo. Niekam nereikalingas.
Monika. Nenusišnekėk, tu mums reikalingas.
Teodoras. Feliksai, ar girdi? Atsiliepk, jei esi.
Feliksas. Ką daryt?
Arčis. Aš pakalbėsiu. Juk buvau policininkas, žinau, kaip tuos reikalus tvarkyti.
Monika. Tik tu nelabai, nepradėk kaip anksčiau.
Senė. Na, ką tu, jis juk visai kitas žmogus.
Arčis. O kas jo ieško? Felikso? Klausiu, kam jo reikia?
Teodoras. Aš Teodoras.
Feliksas. Nepažįstu aš jokio Teodoro.
Teodoras. Man pavesta surasti Feliksą. Jam šaukimas į karinį komisariatą.
Feliksas. Komisariatą? Tai kažkoks nesusipratimas. Pasakyk jam.
Arčis. Gerai. Klausyk, Teodorai, gal tai kažkoks nesusipratimas?
Teodoras. Ne, tikrų tikriausias susipratimas. Jis kviečiamas į kariuomenę.
Arčis. Bet kodėl? Tiek metų jo neprireikė, o dabar še tau, kad nori.
Teodoras. Aš tikrai nežinau, bet kiek girdėjau, Feliksas yra pašalintas iš studentų sąrašų už nelankymą. Tai karinis iškart jį ir griebia.
Arčis. Kada jį pašalino?
Teodoras. Regis, prieš mėnesį.
Arčis. Oho, kaip ilgai jie tave laikė, brangino matyt.
Feliksas. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mane taip myli.
Teodoras. Mane irgi čiumpa į armiją, jau trečią kartą, bet vis kažkaip išsisuku. Šį kartą pasakė, jei nenori eiti, surask vietoj savęs kitą ir įteikė duomenis apie Feliksą. Tai antra savaitė ieškau jo po visą miestą. Ar jis yra čia? Nes jei ir čia nėra, tai jau nebežinau, nei kur ieškoti. Visą miestą išlandžiojau.
Arčis. O kaip čia sugalvojai ieškoti?
Teodoras. Aš čia gyvenu. Bet tik dabar sugalvojau pasidomėti šiuo liftu.
Arčis. Paaiškink, kažko nesuprantu, tu gyveni šitame name?
Teodoras. Taip.
Arčis. Ir ką, šitas liftas niekam nerūpi?
Teodoras. Ne, jis nesiskaito mūsų.
Arčis. Pala, pala, tu gal girtas?
Teodoras. Tu pats girtas.
Arčis. Na aš, sakykim, jau negeriu penkiolika metų tavo žiniai.
Teodoras. O aš – keturias valandas, bet tai nieko nekeičia.
Arčis. Kaip tai nekeičia, ką tu kalbi? Liftas nesiskaito prie namo, kuriame jis yra? Tu tą norėjai pasakyti?
Teodoras. Būtent.
Arčis. Kalbėk tu su juo, aš negaliu.
Feliksas. Aš Feliksas, laba diena.
Teodoras. Sveikas, ačiū Dievui. Tau šaukimas, priimk, pasirašyk ir galėsi eiti tarnauti, o aš laisvas.
Feliksas. Gerai, bet kaip yra su šiuo liftu, mes nieko nesuprantam.
Teodoras. Na, aš irgi tiksliai nežinau, buvau mažas, kai čia atsikraustėm. Mūsų dabartiniame bute gyveno bobutė, kuri laikė degtinę ir kurią kažkoks girtuoklis užmušė kirviu.
Arčis. Jis visai nebuvo girtuoklis, tiesiog prisiskaitė per daug knygų.
Teodoras. Na, aš nežinau. Žodžiu, jį vis tiek kitą dieną suėmė ir nuteisė, po to jis pasikorė kalėjime. Liūdna istorija, bet taip jam ir reikia.
Arčis. Pala, pala, kaip tai, juk ne jis užmušė.
Teodoras. O iš kur tu žinai?
Arčis. Aš tai tikrai žinau, aš policininkas.
Teodoras. Na, ten irgi buvo policininkai, be to jie rado kirvį.
Arčis. Stop, kirvis čia, pas mane. Įvyko klaida.
Teodoras. Mes apie liftą, ar apie kirvį? Rinkis, aš negaliu kalbėti apie viską.
Feliksas. Kalbėk apie liftą.
Teodoras. Tai va, kai mes atsikraustėm, namas pateko į privatizuojamųjų sąrašą. Ir gyventojai jį privatizavo su vienu liftu, tuo kuris veikė. Kam jiem du liftai, tuo labiau vienas sugedęs. Mokėti už vieną juk pigiau. O šitas visada neveikia, kiek save pamenu.
Arčis. O kam atiteko šis liftas?
Teodoras. Nežinau. Pasiliko valstybės žinioje turbūt.
Senė. Ir niekam nerūpėjo jį sutaisyti?
Teodoras. Čia jūsų ką, daug žmonių? Kiek jūsų?
Arčis. Visa šventoji šeimynėlė.
Senė. Visas Nojaus laivas.
Teodoras. Puiku. Gal kada susipažinsim, kai laiko turėsiu. Tai tu, Feliksai, nepamiršk į komisariatą nueiti. Nepavesk manęs, kitaip man teks po apkasus šliaužioti.
Feliksas. Bet kaip aš išeisiu?
Teodoras. Ot, galva. Tiksliai. Palauk, tuoj kirvį atsinešiu, lentas atlupsiu. Liftas gi užkaltas, gal ir to nežinote?
Feliksas.  Iš kur galėtume žinoti?
Monika. Ką, negi viskas taip paprasta?
Arčis. Negali būti, manau tas vaikigalis iš mūsų šaiposi.
Senė. Aš nenoriu niekur iš čia eiti. Čia mano vyras palaidotas, man jau nėra kur eiti.
Feliksas.  Mane gi paims į kariuomenę, tu girdėjai?
Monika. Be reikalo tu atsiliepei, dabar tas Teodoras nuo taves neatstos. Kaipgi aš be tavęs?
Arčis. Nenusiminkit, mes nesileisime iš čia iškrapštomi. Jeigu penkiolika metų jie mūsų nepasigedo, tai tegul dar tiek pat apsieina. Mes ginsimės.
Feliksas. Tikrai, atsirado čia mat kažkoks pienburnis, kuris ardys nusistovėjusią... nerandu tinkamo žodžio.
Arčis. Mes supratome tave, Feliksai, kokie čia gali būti žodžiai, mes juk šeima. Hektoro, amžiną atilsį, kirvis nuneš tam Teodorui galvą nuo pečių. „Teisusis Nojus pražūties metu išlaikė gyvą žmoniją. Užtat, Tvanui ištikus, likutis buvo išsaugotas žemėje. “
                                                    Tamsa.