Ainunt namo, sutikū pulkielį vaikų, grįžtunčių iš makyklas. Ir ni vienas anei kriukt. Tik vienas su manim „pasisveikina“, paloisdamas nugaron sniega gniūžti. Kad nepasiųstų manys in trijų raidžių (soka, dabar mokytojas ti dažny pasiunčia), nieka jom nesakū, tik atsisukus laby pikty pažiūrėjou.
 – Nu ko čia vėpsai, sena boba? Žiūrėk, pelavinas iš tavys byra.
   Apsdairiū, apsičiupinėjou, pakilojou sova terbelu, in sniega takieli pažiūrėju – nu nieka nematū, kad kas iš manys birėtų. Parėjus namo, nat kelnes iškračiū, ale jakių pelavinų neradū. Nu, mįslinu, pasišydijo vaiky. Pa kelių denų mona kely vėl pasmaiše vaiky. Ainu ir girdžiu:
– Nebūk tu tokia cekava, ba iš didelia žinojima grait pasensi! Paskum byrės iš tavys pelavinas. Va, kaip iš šitos senos bobos.
   Nu, mįsliju, čia nebe juokas. Reiškia, iš šona geriū motas. Raikia šitu ligu gydyt. Kiek gi možna tuos tratuvorus  pelavinom barstyt? Nu, da žiemu, ti gol slidumu sumožina, a kaip vosaru? Ainu in sova daktaryti. Oi, bėda! Mona geroji daktaryte atostogauja. Pavaduoja jū kitas doktaras. Soka, onas neblagy nustota diagnozį, ale turi niekaip neužlopamu kešeni. Jau ku myli, ti myli tas daktarėlis... Ai, mįslinou, argi ponas doktaras laisis biednai, senai kaima babelai sova kešenes lopyt? Maž žmones jį ir be raikala apšneka? Probavosiu ait.
– Daktarėli, kū daryt, kaip užsilopint, kad iš manys pelavinas nebirėtų? Ir su akim kažna kas negery, ba aš ti tų pelavinų neinžiūriu, – sakou doktarui.
   Onas interesny in mani pažiūrėja ir ilgy kū ti mįslino, žiūrėdamas atadarytan stalikan. Kabineti ilgy tvyrant spengiančiai tylai, suspėju apžiūrėt ir jo garsiųjų chalata kešeni. Nesuplyšus, ale laby atvėpus... Pavortis lekorstvų žinynu, išroše receptu. Reiškias, ligu roda. Nu va, pamįslinou aš, kakie pratingi dabar vaiky. Pažiūrėja iš tola ir nustote, kad aš sergu. Ti kom da tų 12 metų in doktara makintis?
 – Turėtų nebebyrėt. A akim ti tikry laby pamočins, – pasoke doktaras, paduodamas receptu.
   Išgėriu vienu tableti – nieka. Pa pusdienia išgėriu untru. Apsižiūrėju, kad namie duonas nebėr, raikia ait kroman. Grįžtunt kažna ko mona savijauta pasdore bais nekokia, ni pati nesuprantu kas. Kaip naroki, vėl sutinku pulkielį vaikų. Nu, mįslinu, pelavinų nebepamatysit! Žiūriu,  vaiky roda in mani pirštais ir juokias. Atsisuku. O vargeli, tu brungus! Akim tikry pamočija – matū – in sniega vinguriuoja rudas sliedas. Nu, kaip čia gražiū pasokius?  Kaip toj mįslaj:  „Iš užpakalio kaip siūlas, in žėmės – kaip paklode“. A kokia sarmata! Nors skrodži žemėsna prasmek! Šoku iš lovas, nat suprokaitovus...
   Pasdžiaugus, kad senotves grimosas pakutino mani tik sapni, a ne tikrovėj, kritou lovan, kaip barsukas, in kita šona. Ale nebeužmigū. Pa takio sopna vis linda ir linda galvon visokias mįslas. Kita epocha, kita valstybe, a va, hamletiškas klausimas „Būti ar nebūti?“ lieka aktualus ir šindi. Gyvint ar mirt priklausa na to, kaip buva atsakyta in klausimu: „Duoti ar neduoti?“ Ir kas žina, kaip tam senam žmogui pravilni pasielgt?