Sunku keliaut, kada sugriūva tiltai,
Bet dar sunkiau, kai gęsta švyturys,
O jausmo tiek, kad ne širdy jam tilpti —
Nenumanei, kad šitiek jo turįs,

Kol sustabdyti kliūtys nepabandė,
Tavęs kol netvenkė, neplūdai už ribų,
Kol šildė įsaulyje klastą žodžių angys,
Bet nemedžiojo lūkesčių raibų.

O tai prasideda, kai sielą jaukia žvilgsnis
Tarsi miglas išsklaidęs spindulys.
Esybė tirpsta, veržiasi ir tvinsta —
Kad ir pro kaminą, ne langus, ne duris...

Ir iš tavęs išsprūsta dainos, maldos, giesmės —
Gal spindulingasis asmuo ką nors išgirs?
Jauti, ką veiksi, kur save padėsi
Ir ko taip trokšti, kad gali numirt.

Iš amžinybės suturi sekundes,
Nė nejauti, kad jau ir tu švieti,
O kraujas verda, vakar buvęs drungnas.
Šventi jausmai, jei netelpa tavy.