Saulėtu vėriniu rugsėjy puošias grūdo sietai...
Pasėję raidę, žodį, vardą, kraštą,
gyvenimo arimuos blaškosi kiekvienas,
               ieškantis medaus statinės brastos.
Suradus savo uostą, – audros šėlsmai aplenkia.
Saulėtu vėriniu rugsėjy puošias grūdo sietai...
 
*
Artojo vardas išraižytas žemėj...
Vagos kasa jau paskleista gijom.
Žaliu kilimu spaly grūdas dažo vakarykščias pievas,
               ir jaučias duonos skonis alkstančio burnoj.
Pažvelki, auksiniai horizontai driekias tolumoj.
Artojo vardas išraižytas žemėj...
 
*
Toks keistas buvo lapkričio lietus...
Lašais gaivino sausą liepos žiedą.
Aptaškęs saulę pilkuma sodria,
                dar žvakę užgesino tyloje,
įmynė žemėn pastebėtą vaiko pėdą.
Toks keistas buvo lapkričio lietus...
 
*
Gruodėtą gruodį grūdina žiema...
Juodai balta tyla užkloja miško skraistę.
Kai kur nuslysta, plyšta atvirai tuksenama gama
                ir laukiama rytojų gąsdinančio jauko...
Dangaus plotmėj – sustingęs  paukščių takas.
Gruodėtą gruodį grūdina žiema...
 
*
Ar baltą lapą vėl atversim sausy?..
Tuoj šaltmečio žvaigždė suspindusi pulsuos.
Ir draugėn kvies nutolusias širdis gimtinės kvapas,
               duonos skonis motinos delnuos,
miškų tyla, upelio ižo paslaptis, gal šerkšno perlų vėrinys.
Ar baltą lapą vėl atversim sausy?..
 
*
Vasary žirgo pasagos įskels lede pavasario žymes...
Kai sukūriuotos pūgos dusdamos alsuos,
pratrūks aistringos permainos gamtoj,
               paglemždamos kas gera ir kas bloga –
gal mūs kieme, troboj, gal artimo širdy.
Vasary žirgo pasagos įskels lede pavasario žymes...