Vandens nėra, tik debesys,
nėra lašų, kurie nurieda grakščiais pirštais,
drabužio neapsunkina drėgmė,
mat, visas žemės svoris nusivilktas.

Nėra nei vėjo – tik pūkai kutenantys,
po kojomis nejausdama siauriausio tilto
žengi, tėkmė paskui tave – dangus
pasislenka per ežero paviršių.

Neįtari, kad tęsinys dausų salsvumo
ne tik lelijomis į vėrinį suvertas,
ne sruogose dulksna, ne vėjas suknioje,
o tavyje tarsi nurytas perlas.