Nakčiai sutemus
Į šiurkščią žolę atgulsiu,
Kojos – į vakarus,
Akys – į dangų bekraštį,
Ten, kur per amžius
Tiek žiburių nepažįstamų
Mūsų sekmadienius,
Mūsų mintis suskaičiuodavo.
 
Būk žvaigždele,
Jeigu saule pabūti nesugebi,
Tavo šviesa – tai daugiau,
Nei tamsa po vidurnakčio,
Kai smilkiniuos tvinksi
Vien tiktai nuovargis,
O glėbyje –
Vien tik badas artumo.