Atėjo naujas rytas, regis, toks pats kaip ir visi. Pūga nustojo siautusi ir oras pažliugo. Dorsi tingiai išropojo iš palapinės, užsikaitė arbatos ir pradėjo tvarkytis. Nuvalė ir suneršė apeiginius akmenis į krūvą, nusiprausė nuo ašarų subėgusius raštus. Prisėdus atsipūsti nužvelgė palapinę, galvojo apie giles kampe, savo krepšį. Rankose smarkiau suspaudė puodelį. Jos neramias mintis pertraukė šešėlių ginčas. „Na, viskas čiagi jau aišku, kraunamės daiktus ir keliaujam iš šito skylės.“ „Ir viską prarasti, kai buvo tiek nukeliauta? Nenusikalbėk.“ „Tai nejaugi negirdėjai, kad nėra čia reikalo toliau lūkuriuoti.“ „Čia per daug lengvas variantas, tiesiog – pasiduoti...“ „Čia protingas variantas.“ „Po tiek visko...Ne.“ „Ne be reikalo tiek eita tam, kad čia apsisuktum.“ „Bet nebėra kur eiti!“ „Gal...“ „O gal tiek ir užtenka?“
 
Besiblaškydama tarp dviejų nuomonių Dorsi pastebėjo judesį už medžio. Priėjusi arčiau pamatė mažą vilko šešėlio gabalėlį. Jis buvo nedrąsus, tylus ir budriai stebėjo, kas vyksta. Mergina ištiesė ranką, tačiau jis nėjo artyn, vis tik nesitraukė. Mergina jam šyptelėjo ir nuėjo daryti kasdienių darbų. Tiek vilko, tiek merginos šešėliai įdėmiai stebėjo krepšį, kuris taip ir liko nepajudintas.
 
Kitą rytą atsargiais žingsniais pasirodė baltasis. Jis ėjo pakėlęs galvą, tačiau įsitempęs. Stebėjo merginą. Sniegas tirpo ir ši vieta darėsi nepatogi apsistoti. Greitai čia pradės kauptis balos. Dorsi vilkui ženklais paaiškino, kad ketina stovyklavietę pernešti aukščiau, ant kalvos. Žvėris nedvejodamas ėmėsi darbo. Kai jie viską sutvarkė ir prisėdo pailsėti – jau temo. Laužo šviesa išryškino baltojo gilias akis priešais, bet Dorsi nedrįso pakelti savųjų. Naktį, atsigulusi ilgai žiūrėjo į vilko nugarą, kol neiškentusi prisiglaudė ir įsikniaubė į kailį. Kiekviena tokia akimirka suteikdavo daug malonumo, tačiau kiekvieną tokią akimirką ji bijojo jog tai gali būti paskutinė. Dabar labiau nei bet kada.
 
Sniego vis mažėjo, žemė darėsi minkšta. Artėjo pavasaris su visu savo purvu, balomis ir žydėjimu. Atskrido paukščiai pasikviesti vilką į trumpą kelionę. Baltasis kiek padvejojęs atsistojo ir nustebo pamatęs, kad paukščiai kalbina ir Dorsi. Žvėris akis išpūtęs prisėdo atgal, o paukščiai nesiruošė atsisakyti savo minties. Skraidė nuo merginos prie vilko, rodydami, kad reikia pasiimti ir ją. Dorsi tyliai šypsojosi. Pasiraukęs žvėris truktelėjo pečiais, lyg sakydamas, tegul jau eina, ir nukiūtino. Baltasis ėjo pirmas, o paukščiai ragino Dorsi neatsilikti, kartais sučiupdami baltąjį už uodegos, kad per daug nenuskubėtų. Mergina pradėjo klimpti. Pavasarinis purvas vėlėsi apie kojas ir darėsi vis sunkiau keliauti. Vilkas, rodėsi puikiai žinojo, kur statyti kojas, kad pataikytų ant kietų grumstų. Paukščiai kibo jai į skvernus ir bandė padėti. Nors jų jėga ir buvo maža, Dorsi jautėsi nepaprastai dėkinga.  
 
Beklampojant užėjo tirštas rūkas ir kelionė buvo nutraukta. Būrys apsisuko atgal ir mergina taip liko nesužinojusi, ar jai būtų pavykę pasiekti vilko ir paukščių pasivaikščiojimo vietą. Gal taip ir geriau, nei sulaukti akimirkos, kai baltasis ją paliks kapanotis vieną purve. Grįžus namo buvo siaubingai nusikalusi. Krito miegoti. Vėliau vilkas įėjo į palapinę ir prigulė greta. Mergina pusiau per miegus, pusiau būdraudama šnabždėjo, jog nori daugiau, nori, kad vilkas būtų jos. Tai girdėdamas baltasis tik gailiai suinkštė.