Mane erzina viskas, ir ypač – senatvė. Kiek man: 24-eri ar 88-eri? Yra skirtumas ar nėra skirtumo? Senatvė eina pirma. Buvau senas net prieš penkerius ar šešerius metus, tik gal ne taip ryškiai. Būta gyvumo priepuolių, kažkokių karštligiškų, suirzusios gyvybės apraiškų. Kita vertus, apskritai nieko įdomaus neatsimenu. Mankurtizmas, aklumas?.. Gyvenimas kaip viena vienintelė, šimtmečių ilgumo diena? Šimtmečių ilgumo diena ant ešafoto: bandau prisiminti ir negebu prisiminti, įtampa, nuovargis auga. Paskutinis klausimas: ar gimiau senas? Kodėl mano jaunystė – plėnys ir dūmai?

G. Radvilavičiūtė apie senėjimą: gesimas vidury diskusijos, nepabučiuotas prieš miegą katinas, trinkanti atmintis ir taip toliau. Imdamas tai rimtai, turiu konstatuoti: esama išankstinės senatvės, senatvės avansu. Niekada nediskutavau, jaučiausi ir tebesijaučiu netinkamas tokiems užsiėmimams. Neturiu ką pasakyti, nieko nenoriu įrodyti, nedisponuoju tiesa. Jei ir disponuoju, mano kalba yra mirties kalba: viena kita neintencionaliai ciniška pastaba, keletas banalių konstatavimų, daugybė pakartojimų, prasidedančių „nežinau“ ir pasibaigiančių „tiek to“, tarp jų – pauzė. Aš nesutinku jaunų žmonių, kurie  neturėtų kalbos ir gyvybės (amžiuje, kuriame netoleruojamas veiksmas, tai tikriausiai tas pat), todėl tik dar stipriau įsikandu senatvės. Glaudžiuosi prie vadinamųjų paprastų dalykų, ieškau jų užtarimo ir globos, tačiau jie tylūs kaip mano metai. Fikusas ant palangės tylus kaip laukas, tylus ir amžinas. Tikriausiai gyvensiu ilgai, –  pagalvoju. Sveiki ir sudiev, gyvenimas prasideda, ruošiuosi mirti. Ant antkapio norėčiau matyti: „Merdėjo, nekentė, nerašė“, ačiū.

Baigiau studijas ir išsyk jas pamiršau. Išėjau į suaugusiųjų salas ir ėmiau verkti. Pabaigta, vadinasi, pamiršta, užštampuota ir palikta nyksmui kaip vieninteliam patikimam draugui. Kaip sugebėjau jas baigti tylėdamas? Dargi lietuvių filo... lo... Pradėjau neviltimi ir tyla, pabaigiau lydimas tų pačių prievaizdų. Pasikeitė tik rezignacijos laipsnis ir nieko daugiau. Išėjau plikas: mano senatvė neleido nieko pasiimti. Pasiskolinti žodžiai, kuriais naudojamasi be supratimo ir atliepties, neįkandamos didžiųjų pavardžių misterijos – visa tai pasiliko, nueikite į biblioteką ir pasiimkite, tik nepamirškite šaliko, vėsu ten. Kas yra derinimas? Nepamenu. (Tikriausiai kokio nors varžtelio sukiojimas, kad pasaulis sklandžiau veiktų ir niekas nieko bloga nepamanytų.) Ir kodėl turėčiau atsiminti? Kuo svarbus vienas ar kitas kalba pertekęs lavonas, kas yra kas, kas nėra kas... Idėjos, prasmės, analizės, interpretacijos, išmatos, myžalai... Plepėjimas, plepėjimas, plepėjimas. Neplepi, vadinasi, esi šūdas. Pasitrauk, šalin! Tu nevertas žodžių mauzoliejaus. Štai žengia Žmogus. Jo rūbai – Iniciatyva, Kūrybiškumas, Drąsa. Jis nekalba, jis šaudo – taikliai ir šaltakraujiškai.

Klausau ir traukiuos. Kad nepašautų, nesužeistų. Senas žmogaus kūnas trapesnis.

Laukia darbas. Šiąnakt budėsiu. Dvylika valandų ar dvylika šimtmečių vienatvės. Paprastas darbas, nereikia kalbėti. Tas dvylika valandų, kai didžiuma Veiklių ir Iniciatyvių pabaisų žmonių vardais savo gyvenimo Projektą užmigdę ilsisi (sleep mode), seni jauni žmonės eina tylos ir likimiško atsisakymo sargybą.

Budžiu ir įsivaizduoju esąs, pavyzdžiui, senas fikusas dulkinais lapais. Tikriausiai gyvensiu ilgai, – pagalvoju. Net ir būdamas niekuo, – papildau.