Laukais grakštuolės stirnos brenda,
Palieka pėdsakus sniege,
Rausvuos ūkuos paskendęs kaimas –
Tokia lietuviška žiema.
 
Išbarsto saulė žemėj lobį
Kas rytą kildama anksčiau.
Tas stebuklingas šaltas grožis...
Juk vien tik spindesį matau.
 
Tylu, ramu – tik šerkšnas byra,
Žaibuoja deimantų briaunom.
Dar katę erzina du žvirbliai,
Vis čirškia ant obels šakos.
 
Tu man pieši ant sniego širdį,
O aš širdy turiu tave...
Lyg užkerėtas miškas snaudžia
Ir stirnų brydės laukuose...