Linguoja kepure berželis.
Jo draugas pakelės akmuo.
Žmogaus likimas visagalis,
Bet tu turi būt sau piemuo...

Tik vėjas plėšia beržo lapą
Ir beria smėlį į akis.
Ar tau draugu kas šiandien tapo,
Akmuo tikrai nepasakys.

Saulutė ruošiasi sau guolį, –
Gamtoj taip būna amžinai.
Vaikystė tau seniai prapuolė
Ir tu tikriausiai tai žinai.

Prakalbink pakelės berželį,
Dar pasėdėki ant akmens.
Suteikt ramybę jie tau gali,
Nes čia ilgai dar jie gyvens.

Ir kaip dažnai aš pagalvoju:
Ką reišk gyvenime akmuo.
Ar širdyje jis, ar po kojom,
Bet tu vis vien eini namo.

Namai kažkur toli paliko, –
Tik lydi beržas ir akmuo.
Ant vieškelio dulkėto, pliko
Šypsosis tau žmogus – piemuo.