Santrauka:
Man patinka prasmingi žodžiai
Man patinka prasmingi žodžiai.
Niekada pamojuoti kumščiais.
Nepatinka. Bet trūksta įrodymų.
Apkabinam po šunį ir inkščiam,
kai išdulkam vienatvės gatvėmis,
kas kompiuterį myli, kas pultą.
Gelžbetoninėm sijom įstatymai
slegia mūsų pečius ir sunkia.
Sunkia taip, kad atrodo galėtume
už gyvenimus duoti po lit(r)ą.
Išsiviepia dangus – violetinis,
o dangaus krypties ženklas – „plyta“.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2017-07-06 13:56:40
Pritariu visapusiškai pakeleiviui.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-01-29 22:21:19
Visiškai priimu turinį. Tuo poveikis aptartas. O reakcija į technikas yra mano vangioji dalis, bet pasistengsiu pasakyti, kas užkliuvo ir kodėl.
Niekada pamojuoti – nuostata aiški, bet netgi šiam kontekste Niekada per tiesus, pamojuoti kaip forma... kažkas ten stabdo. Išvis išeina ne visai tai, kas, mano supratimu, reikštų nieko neįrodinėjimą. Neįrodomumą.
(Juk kontekstas yra apie nesibaigiantį bandymą su(p)rasti, išsiaiškinti, t. y. įveikti barjerą? Kaip ir ankstesniame kūrinyje, ir dar ankstesniuose...).
Matau ir vienaip ar kitaip besikartojančias išraiškos priemones. Galima būtų išvedžioti analogijų, bet nesiplėsiu, nes juk kiekvienas kūrinys – vis kažkoks Naujas ciklas (arba 0,7 litro į niekur). Visuose cikluose ar užsiciklinimuose yra tas pats asmuo ir kalba nuo savęs savo kalba.
Todėl, be paminėtojo pradžioje junginio, viskas gerai: bendra nuotaika (fonas), pradžios (ypač jos) skaldymas (tonas). Turinys pavadinimą atitinka.
Geros metaforos – ir šuo kaip vilko giminaitis, ir vienatvės gatvės, išdulkėjimas (viskas išsmulkėja ir nudulka amžinybėj), ir įstatymas (į ribojimus, įspraudimas), sunkos (sunkumo) išraiška mililitrais. Arba grašiais. Sunku tiek, kad atiduotum iki paskutinio. Arba niekas nieko neverta. Ir taip toliau.
Gerai čia įversta plyta – stop ženklas, nepraleidžiantis į dangaus sferą.
Ten yra aukščiausiasis kompiuteris.
Vienu metu veikia ir smegeninės PC bei tas, į kurį dabar spoksome. Kai platesnės mintys apie kokias metaforas ar prasmes nevargina (gyvenimas), tai ir manipuliuojama pulteliu, įsivaizduojant, kad viskas valdoma paties. Jokių ten dangaus diskų su duomenimis ar plytų.
Kūrinyje plyta ir atpeikėja, ir priploja. Panašiai kaip žaibas.
Šiurkštokos metaforos gali būti suprastos ir neišsiskaidžiusios, t. y. tiesiogiai (jei panosėj menkesnių pajėgumų kompiuteris), bet visuma vienareikšmiškai tik metaforiška.
Puikus galop išsiviepęs violetinis dangus – kaip gyvenimą geriančio pijoko fanaras. Jis gerai nuspalvina šio ciklo būvį: gavau. Visgi tebėra dangaus kryptis...
Nežinau, ką daryti su atrodo. Jei žiūrima skyrybos, reikėtų išskirti (čia galimas brūkšnys, jis labiausiai tiktų ir grafiškai, kaip armatūros strypas).
Ir pagaliau tai, kas esmingiausia: pavadinimas ir trūksta įrodymų.
Dangaus ženklas – bandyk dar kartą.
Kūriniu išreikšti ėjimai, slėgimai, minčių projekcijos, bet kaip daug ko nei pralaužti, nei suprasti neįmanoma, taip ir poezija... žodžiai, bandymas išreikšti tai, kas yra, bet neįrodoma.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2016-01-29 21:44:04
O vis dėl to - tai daugumos mūsų kasdienybė, tik patys to nebepastebime.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-01-29 06:24:49
Apkabinam po šunį ir inkščiam,
kai išdulkam vienatves gatvėmis,
kas kompiuterį myli, kas pultą.
O kas belieka sulaukusiems garbaus amžiaus žmonėms. Dar gerai, kad yra šuo, kurį galima apkabinti. Dažnai nebūna ir to, nes patiems sunku surasti šaldytuve ko nors pavalgyti, o jeigu reiktų ir šuniukui + dar mokesčius už jį moketi. Gražiai buvo užkabinti makaronai, kuriuos dar ir dabar kai kas nešioja vietoje karolių.