Santrauka:

N​eišbaigtumas. Jei kas klaus dėl pavadinimo. Nors ar turėtume daug vienas kito klausinėti?

Ne visada būna tas pats. Dažnai žmonės postringauja, jog visada viskas būna tas pats: tos pačios klaidos, tie patys vardai, tie patys darbai ir ta pati užknisanti rutina. Tačiau viskas kitaip. Šioje gatvėje būtinai turi būti ir yra kitaip.  Kai praeini pro ją, jauti, jog sieloje neši žibintą. Kažkas pasikeičia, kažkas atrodo kitaip, bet nesupranti, iš kur atsiranda tie išnyrantys vaizdiniai: it drugeliai prie šviesos jie skrenda artyn. Bet šviesa turi būti, jog pajustum tą kažką. O ji atsiranda, kai žengi tiesiai šia gatve. Galbūt joje neverda toks gyvenimas kaip Vilniaus senamiestyje, tačiau eidamas Herkaus Manto gatve to šurmulio net nepasigendi.
Man patinka vaikščioti vienai. Žinoma, tai ne visada smagu kaip vaikščiojant dviese. Tačiau tik būdama viena galiu save pripildyti ne pokalbiais ir šalimais einančio žmogaus kvėpavimu, o kažkokia nepaaiškinama realybe, kuri mąstant ir žvelgiant aplinkui apkloja švelnia ramybe. Geri tie rytai, kai susisukusi į minkštą chalatą galiu gerti kavą ir negalvoti apie tai, kas bus po minutės ar valandos. Būni ir tiek. Gera ta egzistencija kaip ir tie patys rytai. Ar kada kas nors yra pagalvojęs, kur atsiduria visas miesto oras? Ar jis kaip paukštis atlekia nuo Baltijos jūros ir nematoma širma dengia gatves? Galbūt. Kai kur oras būna prisigėręs organinio tvaiko, tačiau juk jis sklaidosi... O gal kažkur pasilieka? Galbūt pasilieka ir niekur nedingsta iš ten, kur esi tu.
Šviesiu šalikėliu apdengtas gracingas moters kaklas, į priekį lekiantis šuo, kuris, rodos, ieško, kur baigiasi pasaulio kraštas, ir nervinga jį tempianti šeimininkė, plūstantį šunį už tai, jog neleidžia prisidegti trečios cigaretės. Sunkiai paklysti galintis bomžas ir jo nemirtingos koordinatės, kelios paauglės, išdidžiai demonstruojančios naujus drabužius ir nenumanančios, jog „Stepių vilkas“ glūdi po kiekvieno žmogaus išdidžiai audžiama drobule. Močiutės ir paliegę studentai (gal filologai?), inteligentai, sovietinės matronos, skubančios pas televizorių žiūrinčius savo vyrus ir uogiene išsitepusius vaikus, žmonės iš kitų miestų, kitų šalių. Dievas. Kodėl gi ne? Kodėl vyrai, moterys ir vaikai, o ne Dievas? Visi juda, kažkur, pas kažką. Gera eiti ir savo regėjimu stabdyti laiką. Trys tūkstančiai minčių ir tik viena šypsena.