Sodams nužydėjus,
 Tuoj apsigaubia vasara
 Baltom ramunių skraistėm,
 Rugiagėlių aksomu
 Ir nuometu žaliu.
 Tada ir mes išeiname
 Rasotų pievų brydėmis,
 Kur lašina nektarą
 Medunešio dangus.
 Taip susimaišo tyliai
 Į daugiasluoksnį lydinį
 Ir prakaitas, ir darbas,
 Ir kvepiantis medus...
  Tada aš - vaikas-  matau,
 Kaip nuo gaivaus vasaros vėjo
 Džiūsta tėvo veide sūrus lašas,
 Kaip ilgi vakaro šešėliai nešasi
 Nuvargusias tėvų rankas ir kojas,
 Kaip vėliau sunkios jų galvos
 Naujus darbus rytdienai rikiuoja...
  Bet greit nutolsta
  Bitučių skrydžiai trapūs
  Ir vėl padvelkia vaškas
  Iš mūsų nužydėjusių dienų.