Ištekėjo neklaužada laikas
Nuometu snaigių baltu.
Šakos ir vėl nusimetę
Šalčio nuaustus rūbus.
Puola po kojom lašeliais,
Meldžia sustot, nepamiršt —
Snaigių stebuklo ir kelio —
Speigas ne tam, kad numirtum.
Kaip kad širdis susitraukia,
Sukaupia savo jėgas...
Šaukia, vai šaukia gyventi
Tirpstanti sniego danga.
Viskas praeina, nelaukia,
Skausmas nusėda pluta...
Pameni, kaip per asfaltą
Kalasi daigo jėga?
Upės kaip skinasi kelią,
Kraujas širdy — kol gyva?
Pameni, akys taip gali,
Skverbtis su meile gyva?
Rūbai ir sniegas, ir žodžiai —
Tai tik į paslaptį krist.
Nuogas yra mūs gyvenimas,
Niekaip nenorim sutikt.
Gimėm nuogi ir išeisim,—
Argi dar verta supykt,
Spalvos ne tos, o gal audeklas
Dengia dienas ir naktis.
Taip kaip ir natos melodijoj,
Keičiasi, mainos ir jas
Valdo vienintelė meilė —
Sauja — ten tu, ten ir aš...