Nakties glėby ilgai buvau,
Svajonei sparnelius siuvau,
Kuriais galėtų skrist toli
Su gimusia viltim širdy,
Paliestoje ranka žmogaus,
Palaiminto paties Dangaus,
Kad dar eilėraščio žodžiu
Prabilčiau žemės paukšteliu.

Pakilk, svajone, suplasnok,
Mažytį džiaugsmą dovanok
Seneliui, vaikui, karštai širdžiai,
Kuri jaunystės šauksmą girdi.
Pakilk, svajone, juk matai,
Kokia brangi dabar tapai,
Tavim vienintele iš čia
Galiu nušvisti liepsnele.

Pro šviesų mėnesienos langą
Nuskriskim į vaikystės lanką,
Kur smilgos, dobilai išplaukę,
Naktų sapnuose ilgis, laukia.
Dabar gi viską tu gali,
Visi keleliai tau atviri.
Tik skriskime abu, drauge,
Kas gi aš būčiau be tavęs?

Ne, tu ne tuščios nakties mintys,
Skausme ir ilgesy supintos,
Ateis diena, aš ja tikiu,
Kai laimins saulė mus abu.

2016-01-02
Abromiškės