Ak, meile mano, sese, drauge,
Tu vėl kažkur nutolai nuo manęs...
Gal žybsnį bent vienos žvaigždės atneš
Šią naktį mėnesiena. Apsiniaukę,
 
Todėl tavęs beprotiškai ilgėsiuos
Ir belsiu langą, nors jį uždarei,
Užtraukusi užuolaidas tarei:
Nėra šviesios nakties... Yra vien tiesos –
 
Balandžiai miegantys pilki ant stogo
Neskris su gervėm niekad į pietus.
Ir jei kartu su jais nubusi tu  –
Vien tam, kad pasijustum visai nuogas,
 
Savy paklydęs, silpnas ir bejėgis.
Nes žvaigždės (jas giedram danguj matai)
Išnyko jau seniai... Čia – atšvaitai –
Užgesusių pasaulių atminimas lieka...
................................................................................
 
Ak, meile mano, sese, drauge,
Vis tiek aš laukiu mėnesienos.
Laukiu...