Lyg po marga mamos skara
subėgo tik devyniasdešimt vasarų.
Jų buvo ir pilkų, juodų,
o menasi tik šviesios, gražios.
 
Veide neblėsta šypsena,
ir geros akys spinduliuoja meile.
Tie metai lėkė, nors tu ką.
Čia dar maži, jauni, o paskui karas.
 
Paskendo dienos darbuose.
Už tėtį, brolį laukus arė, sėjo.
Ir sklido dainos, net tada, kai kaustė
sąnarius ir skausmas širdį gėlė.
 
Tikėjo, buvo dar jinai jauna.
Sugrįžo paukščiai ir ramybė.
Vaikai užaugo ir anūkai čia
ir bėga dienos savųjų apsuptyje.