Santrauka:
Rytų aukštaičių tarmė, anykštėnų šnekta
Vieniša mona tėviške pradėja skaičiuot untrųjį sova šimtmetį. Atšolus, užmerktom „akim“, graužiama kinvarpų stovi ana pamiškėj, pasrėmus iš abejų pusių galingom jeglam. Stovi liūdna, kolbinama tik padūkelia vėja, insisukusia kaminan, šildoma tik vakarinių saulas spindulių.
A būdava! Pyška na šalčia daržielia štankiety, lungy užtraukti ladinem fironkom, a mės su senu deduku gulim in didelia šilta pečia. Du nedarbingi, kaip onas sakydava, besdelniky. Vienas možas, kitas – senas. Pasišildyt in priepečkia rozais užlipdava ir mona vaikystes draugas – možas kiemsargiukas. Na kaptūra sova didelėm žaliom akim tėmydava in mūsų trijuli Murkis. Kad neprailgtų dienas, dedukas vis posakadavo ir posakadava visakiausias istorijas ar net sova sugalvotas posakas. Tiny, in šilta pečia buva ir mona pirmoji makykla, mat dedukas in grifelines luntelas užrašydava raides ir teip makindava rošta. Ki nusbosdava rašyt, dedukas makindava paišyt. Ki ir paišyt nusbosdava, iš ilgų deduka ūsų makindavaus pint kasas. Tiny aš baigiū ne tik pradinį, ale ir dailes bei gyvienima makyklas. Timstunt uždegdava žibalinį spingsulį ir iš tumsių gryčias kumpų išlysdava posakų veikėjų šešėli. A iš užu stora tapetų sluoksnia pasgirsdava skaptukų* tuksenimy. Tuk, tuk, tuk, – sutuksėdava vienam pečiaus kumpi. Tuk, tuk, tuk, – atsliepdava na kitos sienos. Atrode, kad teip onys tarpusavy susišneka. Jų buva tiek daug, kad jų tuksenimas susliedava bendran arkestran. Monotoniškas skaptukų tuksenimas ir žibalines lėmpas liepsnelas plazdienimas mon būdava pati gražiausia lapšine, katra nunešdava mani sapnų karalysten... Kokia palaima! Et, suprost goli tik tas, kom gyvienimi teka ščėstis užmigt in šilta tėviškes pečia.
Toj skaptukų lapšine vis dažniū suskamba vaikystės prisminimuose, monydama sugrįžt namo. Sugrįžt ir parymot, apskabinus šimtametį ūžalų, paglostyt gimtų namų durų klemku, pasedėt in slunksčia, prisglaust pre seni nekūrenama pečia... Deja, čia niekas nebelaukia. Net skaptuky...
*Skaptukai yra sausų medžių, medinių namų kenkėjai, tačiau visiškai nepavojingi žmogui.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Raistinė
Sukurta: 2016-03-30 11:17:17
Kaip visada - puikios jūsų temos, gražiai, sklandžiai aprašyta
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2016-01-31 19:10:30
Puikus tekstas - geras tarmės valdymas, sodru, gyva, archaiška...
Ir tie skaptukai tokie mieli...
Laukiam naujų tekstų :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-01-26 15:27:59
labai gražiai...
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2016-01-26 11:25:33
Ir ašei sava prisminimuos pasnėraiau. Gražu.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2016-01-25 17:36:47
oi smagūs tie naminukų skaptukai, ir tarmė gražiai perteikta.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-01-24 17:08:38
...nuostabi vaikystė su šventa tėviškės šiluma...labai gražiai aprašyta...