Paporinsiu ape sava kaimų, kų sanoliai pasakaja.
Pakriaunys – mažas kaimelis, išsidėstįs abejuos Kriaunas upes kruntuos. Kelias gryčiutes vienoj pusej, kelias –kitoj. Teip ir sakydavam –ainam anon pusen. Pakriauniu tai niekas nevadina, vadina Bučeliais. Saka, kad kaima žmones dare bučius, gaude žuvis, teip ir pramine Bučeliais. Da kiti sanoliai pasakaja, kad kaima mergas būva labai gražias, ir visi bernai narėdava jas pabučiuot.
Visa mūsų vaikyste prabėga pre upes. Upe tikra vingurėla, išsiraičius, išsivyniojus. Kartą vaikštinėja pre upes Kriaunų dvara panaičiai ir saka vienas kitam, kad upe teip išsiraičius, keip ja peilia kriaunas. Teip ir prigija tas pavadinimas - Kriauna.Netali  Kriaunas upes esuntis bažnytkaimis pasvadina Kriaunom. Upį na mūsų gryčias skyre kaks šimtas metrų. Baveik  kožnų pavasarį  upe apsimdava pirtį ir mūsų lieptų. Pre liepta upe dara didelį lunkų. Tai ta vieta vadinas Linkium. Linkiuj, pre upes krunta gulėja peduotas akmuo, kurį vadyną Velnią akmenu. Tam akmeny inspaustas trys pėdas: Dieva, žmagaus ir velnia. Vienas žmagelis gaude žuvis, kai pasrode panaitis su skrybelu. Anas ir klausia žveja, kad atspėtų, kiena čia pėdas. Kai anas ištare velnia vardų, tai tas tik šoka upen, nat toj vietaj Velnia dabe atsirada. Gilumėlis taks, kad tik dideli bernai ti išsidrųsindava maudytis. Saniau par upį būva kitas tiltas, kad su arkliais galėdava pravažiuot . Kai upe nusekdava, iš jas kyšoja mediniai basliai, buvusia tilta liekanas. Rūkui kylunt, rodes, kad kaminai rūksta. Mum, vaikus gųsdindava, kad vieni naitumem pre upes, ba velniai  intrauks. Sakydava - žiūrėkit, velnių kaminai rūksta.Talaliau, ažu pakruntes jievų ir karklų, būva Vingriaus sietuva. Sanoliai porina, kad saniau pa kaimų vaikščiają apiplyšįs algeta Vingrius. Turėdava sava maiši tai adatų, tai kakių gelažėlių,  tai ladinukų vaikam. Vienų žiemų kaima vyrai važiava  turgun, veže paršiokus parduot. Insprašę ir Vingrius, kad jį pavežet lig kita kaima. Anuo metu miškai būva pilni vilkų.Pradėja vilkai vytis jų arklius. Nusgundą vyrai, išmete paršiokus. Vilkai kiek atsilika, paskum vėl vejas. Nabežinoja, kų daryt nusgundį, tai išstūme Vingrių. Pargine vyrai arklius  nat garuojančius. Žiūri, kad ragės lika Vingriaus maišas. Nuneše jį pre upes ir inmete. Bemetunt iš maiša auksas tik pabyra... Takia gili sietuva, kad ta auksa niekas ir nerada. Ažu paras kalniukų būva Ubaga bala, kamsynuota pelke. Ti lepšiokai unt kupstų , pre beržiokų augdava. Ir labai daug gailių auga. Mėgdavam tinai grybaut ,bat pa vienu naidavam. Ir prie Ubaga balas nasiartinam, bijojam, kad naintrauktų ubagėlis. Senelas pasakaja, kad ubagėlis narėja nusmazgot  pavargusias kojas ir prigėre toj balaj. Arčiau mūsų gryčias būva da viena užkimsėjus pelke, jų vadina Žūtbala.A jas  taks pavadinimas atsirada na daugybes tinai augančių gailių. Ilgai bevuogaujunt, na gailių apsičiuodydava žmagus ir numirdava arba liūnas intraukdava. Gal sanais laikais ti būva kaks ažerėlis, katras ažaka. Mum porina, kad ta pelke ne vienų žmagelį pražude.
Tai taks mana vaikystes kaimas, apipintas pasakam ir padavimais.