Po paslapties skraiste užmiega pūgos,
Pašėlęs vėjas nukelia kepurę,
Žinau, užkims jis ir nustos vėl stūgaut
Lyg vilkas senas, balto šilko burės
Pasuks pavasario laivai srauniausiom upėm
Ir pražydės baltai ne sniegas — vyšnios,
Žirgais skrajos pavasarinis vėjas,
Vaikai kiemuose vėlei žais ir krykštaus.
Padėsi pirštines palėpės stalčiun,
Vilnonį šaliką ir kailinę kepurę
Ir vėl akyse — sraunios sraunios upės,
Ir vėl baltuojančios sodelio vyšnios.
Išeisiu ant suolelio pasėdėti, įkvėpsiu — gera
Ir viltis krūtinėj,
Pro langą kvies mama pareiti gryčion...
Sapne ištirpsta snaigė paskutinė.