Ti buva seni, ki da gyvienom už gelažines uždangas. Išpuola mon didela sčėstis, ki profsąjunga paskyre mon kelialapį Bulgarijan, Saulas krantan. Ir da ne vieny, a su bendradarbiu,  mon in tėvus tinkunčiu nuspelniusiu gamyklas inžineriu. Tigi, kaip sokama, saugu kaip užu pečiaus. Mįslinou, ot pasilsėsiu!
    Nu, pirmiausia ti raikėja atsdurt in rajona  partijas centra kamiteta sekretoria  rudona kilima ir prait pra „sietu“. Nesvarbu, kad tu nepriklausy jų partijai, vistiek raikėja atlikt sova gyvienima išpažintį. Susrinka didela kumponija laimingųjų iš visų miesta gamyklų. Keno gimines gyvena užusieny ar buva išvežti Sibiran – lika „sieti“. Lika ir tie, katrie buva kur nors šokiase susmuši, apsvogi ar kadu ti kakioj linksmoj kumponijaj kakį palitinį anekdotu suskėly. Mum pasiseke,  prasmukam, nors abu turėjam  šiakių takių „nuodemių“. Tadu gi kampiuterių nebuva, svarbu buva neprispažint. Vilniuj surinkta iš visos Letuvos turistų grupe buva nuskraidinta Kijevan. Kitu dienu turisty turėja būt insadinti traukinin, katras nupūškuos ligi Bulgarijos. Tigi, naktavojom kone prašmatniausiam Kijeva viešbuti.
   A Kijevi tadu buva pats kaštonų žydėjimas! A grožis! A kvapy! A kokia namų architektūra! Atroda, kad namy pastatyti iš didelių blokų – sienas skaduotos. Nusvori na kojų ir pilni na visos denos įspūdžių, vakari grįžam viešbutin. Vadovas visus suskaičiova kaip viščiukus, surinka visų pasus ir išsiskirstem kambariuosna pa du. Apsgyvenū su vilnieti, a užu sienas apsgyvena vadovas su mona bendradarbiu. „Ai, kū čia aš da vieny nokčiai naktinukų čimadani ješkosiu“ – pasoke mona kambarioke ir nuoga šmurkštalėja lovan. Aš atadariū lungu, kad kaštonų žedų kvopas kutintų nosį ir sapnuotus geri sapny. Da par lungu persmečiu vienu kitu žadeliu su vadovu ir pastikrinou ar saugu palikt atoviru lungu. Govus jo patikinimu dėl sauguma – visgi trečias aukštas, kritu plačion lovan kaip užmušta. A sapny! Voikštu aš takeliu palei žoliu pevelu su sova princu, a aplink vien kaštony, kaštony. Pra jų degunčias žedų žvakes besloidžianti saula nušviečia mūsų takielį. Onas švelni pojama mona runku, ištraukia iš kišenes dėžuti, a joj sublizga uksinis žedielis. Negi mon? Rodas, kad aš pakilū virš tų kaštonų ir skrendu, skrendu... Ale idiliškus sapnus nutraukia grubus runkas piršta lužimas. Pramerkiu akis ir nesuprantu: čia tikrove ar sopnas? Apšepus, prasmirdus žmagysta vienu runku probavoja numaut mon na piršta sunki nusmaununtį žiedu, a kitu – didelį blizguntį peilį pridėja pre lūpų ir sušnypšte: T- š- š- š-š. A tuom čės mona nuoga susiedka, ne sova balsu rėkdama, puola link durų ir nugriūva kaip negyva. Mani ištinka strioka šokas ir aš kelias sekundes nieka nematū, nieka neatsimenu. Kūnas kaip cimantinis – ni kojų pajudint, ni prarėkt galiu. Nu tokia ju mona natūra. Ki smarki nusgūstu, pasdaru kaip stobas: ni bėgt, ni rėkt. Biski atsgovus, tesugebu tik runku dužyt sienu, už katros miega vadovas. Gol nusgundus riksma, toj apiplyšus žmagysta rami išėja par lungu. Nu teip,  kaip par duris. Išgirdi rėkimu ir mona beldimu, mūsų vyry grait pradėja brozdintis ape mūsų kambaria duris. Ale atadaryt nėra kom. Nuoga susiedka guli pre durų kaip negyva. Gol papjauta? Nu, aš da gyva, ale tik tiek, kad kvepuoju. Neprisbeldi vyry, grait atsivede viešbučia budinčiu su visrakčiu ir ana atadore mūsų duris. A čia – pritrenkiantis vaizdielis! Viena visišky nuoga ir negyva guli in grindų, a kita tesugeba vapėti, rodydama in lungu: „Tiny, tiny išėja“. Oi, koks paskėla armidėlis! Sulakė visi viešbučia darbuotaji, dirbi tų noktį, sujuda ir saviški, mat vadovas visus grait prikėla, narėdamas patikrint, kiek da yra negyvų. A indamiausia visiem, kol gi mona prietelka visišky nuoga? Inkėlus jų lovan ir paslėpus nuogybi pa kaldru, ana pradėja pa biski rodyt gyvybes ženklus. Grait pasrodė daktary ir milicininky. Šiaip teip atgovam abi žodu. Ale ir vėl grait jį prarodam, ki pamotem, kad likam ne tik be jakios kapeikas, ale ir be dropanų. Da mona čimadani buva likus viena suknela, a jos čimadanas – visišky dykas. Da to negana, prietelkai visi  uksini žiedy na runkų numauti! Laimei, milicninky da suroda dolį mūsų turta už lunga krūmuose. Gery, kad buva šiltas oras, ti tiek tų dropanų ir tereikėja. Teip likusios pusnuogemis, mės visišky prarodam noru da kur nors važiuot. Ale kū gi daryt? Mat buva tokia tvarka, kad užusienin važiuoja visa grupe arba visi grįžta namo. Sumete grupe pa rublį kitu mum in ledų ir išvažiovam visi kuo taliu, kad pra tų gelažini uždungu mūsų nepasvytų jokia apšepus žmagysta.
   A koks poilsis! Visi tik loksta pa turgus ir kromus, kaip šuniuky, nutrūki na linciūga – duguma gi užuseni atsdūre pirmu rozu. Na tų pagundų ir visakiausių nematytų daiktų kromuose nat okys raibsta. A mudvi, laisvos na pinigų ir na visakių pagundų, tik mirkstam šiltoj jūroj Saulas kranti. Valgydina gery, miegam gery – poilsiaujam čielas 22 paras. Atroda, kad užsikanservavu Juodosias jūras sūriam vandeny visam likusiam gyvienimui, ba dugių gyvienimi pakliūt pre tos jūros nebebuva didelia nora. Ti maž be pinigų ir yra tikras poilsis?
   Ale, kaip sokama, nėr to bloga, kas neišeitų in geru. Mat toj pirmutine kelione užusienin dove mon tris pamokunčius supratimus ape gyvienimu. Pirmiausia – tik visku prarodis supranti, koks tu buvy prieš tai turtingas! Untra – saugakis visur ir visadu, ti ir Dievas tavi apsaugos. Nu, ir paskutinis – net gulantis lovan reikia apsvilkt teip, kad nebūtų sarmata preš žmones, ba nežiny kakiom aplinkybem goli tekt nubust...