(Švenčių metų Abromiškių reabilitacijos ligoninės valgykloje visi stalai sustumiami į vieną bendrą stalą)
 
Kiek daug gyvenimų už vieno stalo sėdi...
Sudiržusios, gyslotos rankos laužia duoną.
Plaukai balti — vėlyvas rudenėlis,
Bet juk ir rudenį Dievulis šiltą duoda.
 
Mintim vis bėga už seniai užvertų metų vartų,
Tiktai viltim kaskart į priekį skuba,
Tenai — prie rūtų, tulpių, prie pražydusių lelijų
Gražesnį rytą brėkštantį suranda.
 
Tai kas, kad širdys šlubčioja, draugais ramentai tapo.
Tai kas, kad dainos neskamba, kaip lankoje ar prie rugių.
Laimingi meile, kuria pripildytos vaikaičių akys,
Gyvenimu, paskirtu Lietuvai, žmonėms gražiu.
 
2016-01-03
Abromiškės