Suplazdėjo širdis, perverta durklo –
Ištryško dėmė ant baltų marškinių.
O, mano mieliausias broluži, kodėl
Tu suklupęs guli?

Žemėn krito žiedai –
Ne žiedai – o lašai.
Juodo kraujo lašai!
O, brangiausias broluži, kodėl
Aš verkiu ant tavųjų pečių?
Ar žinai?

Vai prašau, ištieski delnus
Ir apglėbki mano juosmenį jauną.
Aš regiu, tavo pirštai pamėlę, šalti
Kūno karščio nejaučia.
Ak, mieliausias broluži, kodėl
Čia, ant tavo kapo norėčiau numirti?

Saulė leidžias – matai –
Pilki debesys slenka –
Aš viena – nieks užjausti negali.
Ak, brangiausias broluži, kodėl
Su tavim nerami aš kalbuos?

Žemėn krito žiedai –
Ne žiedai – o lašai.
Juodo kraujo lašai...