Neduok Dieve pakliūti jums po sunkia ranka. Jūs, matyt, jau nujaučiate?.. Ne apie tą ranką aš kalbu, kuri gali užvožti tamsioje tarpuvartėje. Aš apie tą, kuri įpila. Kaip kartais būna. Sėdi kompanijoje, vaišinies, o žiūrėk, rytdieną sergi net mėlynuodamas. Jeigu jums neteko sutikti žmonių, kurie turi sunkią ranką, tai aš tyliu. Jums pasisekė, nors negali būti.
Anądien einu, matau, žmogus šliaužia, taip keistai, viena koja traukdamas. Šliaužia per tą aikštelę, kur mūsų šunys, visų pirma, rytais išbėga. Visai užpakalio nepakelia, žinote, bet iriasi į priekį. Aš ji pradėjau stebėti. Ko gero, dažnai jis po sunkia ranka papuola. Lipu kartą laiptais... Gerai, kad pastebėjau lašantį skystį iš viršaus, pasitraukiau į šoną. Vėl kaimynui sunkumai: nepataiko rakto į duris, o pūslė nelaukia. Padėjau. Durys net neuždarytos buvo. Koridoriuje dar trys: be sąmonės, po sunkia ranka pakliuvę, gulėjo. Tai šalimais ir šlapuoklis prisižemino.
Juokai juokais, bet sunkios rankos poveikį teko ne vienam išmėginti. Vienam elektrikui draugai padėjo išgerti jo sausą vyną, kai jis jau smigęs miegojo, ir prileido panašios spalvos urinoterapijai tinkančio skysčio.
Ką  pirmiausiai darė tas vaikinas, iš ryto prabudęs traiškanotom  akim? Stvėrė savo butelį ir tol ji čiulpė, kol jame nieko neliko. Vėliau taip ir nepavyko niekam įrodyti, kad tai buvo ne „Rtkaciteli“.
Net ir patyrusiems ir padoriems ko tik nenutinka. Visuomet reikia stebėti, kad žmogus su sunkia ranka į kompaniją nepatektų. Kitaip bus nuotykių, apie kuriuos ir pasakoti gėda.
Sumanėme kartą pažvejoti. Be moterų kultūringai pailsėti. Vien vyrų kompanija. Jūs mane suprantate, kartais poilsį moterys gadina. Pasiruošėme mes rimtai – visko paėmėme po trilitrinį stiklainį. Trilitrinį marinuotų šašlykų, trilitrinį supjaustytų pomidorų su padažu ir svogūnais, trilitrinį virtų ryžių, na ir pabaigai – prigraibėme trilitrinį iš kiemo išvietės smulkių baltų kirmėlaičių – masalo žuvims. Be to, kiekvienas po du litrus atsigaivinimui, kaip priklauso... Vėliau išsiaiškinome – proporcijos buvo neteisingos.
Nuotaiką pradėjome kelti jau važiuodami. Tarp mūsų buvo toks Stepas, Sibire gimęs, su sutrenkta galva, medžioklės ir žvejybos geriausias specialistas, labai  patyręs. Viena bėda, kai išgeria: nesusigaudo nei laike, nei erdvėje. Jis tų kirmėlaičių ir parūpino. O galvą jam sutrenkė, kai žvejojo ant Jenisiejaus ledo. Užkibo jiems su Miša, vietiniu aborigenu, toks laimikis, nelenda galva per skylę lede. Žinoma, azartas, žinoma, prieš tai padauginta, apšilimui.
– Didink skylę! – Miša rėkia Stepui. – Su peikena, su peikena, aplink galva apkapok!!!
O mūsų Stepui iš  to azarto rankos dreba, galva eketėje dvigubinasi. Suprasti juos galima, kaip žvejosi Sibire, nepasišildęs?.. Pas mus čia, Lietuvoje, beveik neįmanoma, o ten, žinia juk, Sibiras. Žodžiu, sušveitė  Stepas su peikena ne per ledą, o tiesiai tai žuvenai per galvą. Ir nunėrė ji į šaltas Jenisiejaus bangas su visų kabliuku. Vietinis Miša, ar tai evenkas, o gal komis, buvo labai emocionalus ir taipogi sušveitė mūsų  Stepui su ta pačia peikena per galvą. Taip ir pasibaigė lietuvio draugystė su besivystančiais Sibiro tautelių atstovais. Visgi sunki ta Mišos ranka buvo. Nereikėjo leisti jam degtinės pilstyti. Šiaip Stepui nieko, chirurgas išėmė pusę samčio smegenų. Gyvena – lyg  jam jų ir nereikėtų. Tik kai išgeria, vėl Sibiru kliedėti ima.
Atvykome prie ežero jau linksmi. Pirmiausia, aišku, išsiėmėme šašlykinę. Ne! Pirmiausia išsiėmėme butelius, po to šašlykinę, po to maistą, meškeres. Ne! Maisto ir meškerių dar buvome neišsiėmę,  bet butelius tai tikrai.
Žinoma, kol degė malkos, kol atsirado žarijų... be darbo juk nesėdėsi. Stikliukas vienas kitas, įvairios teisingos istorijos: apie medžioklę ir žvejybą, kur pagrindinis laimikis kažkodėl būdavo moterys...
Niekas  ir nepastebėjo, kaip Stepas į krūmus pasišalino. Staiga baisiausias riksmas ir triukšmas. Atlekia Stepas, visas apsidraskęs ir kruvinas, su nuleistomis kelnėmis. Pasirodo, jis atlikinėjo gamtinius reikalus, pataikė nesidairydamas prie pat karvės snukio. Ta ir bakstelėjo jam su ragais. Mūsų Stepui pasivaideno, kad meška. Jis ir atlėkė rėkdamas: „Meška,  meška – a – a ...“ Kilo sąmyšis, galutinai viską sujaukęs. Kol išsiaiškinom, nusiraminome, išgėrėme – visai sutemo. Šašlykus jau valgėme beveik tamsoje. Skanūs buvo, kažkaip ypatingai aštrūs, geresni išėjo, negu kaukaziečiai gamina. Moka lietuvis – kai nori. Prigulėme pailsėti. Paryčiais vėl pažadino niekad nenurimstantis Stepas.
– Kur masalas, kur mano kirmėlaitės?..
– Turėjo būti, – pro miegus girdžiu kalbant. – Ten paieškok prie meškerių.
– Jau ieškojau, – pyksta Stepas. – Čia vien trilitrinis stiklainis virtų ryžių ir dar vienas tuščias, dvokiantis. Kur mūsų kirmėlaitės, klausiu?
Neprisimenu, kaip aš supratau, kas atsitiko, nes po to ilgai vėmiau. Štai iš kur tas ypatingas, pikantiškas mūsų naktinių šašlykų skonis... Vietoj ryžių – masalą – sulapnojom. Vėmimas buvo chorinis. Čia jau ne Sibirą, o džiungles galėjo priminti, kai dramblių kaimenė trimituodama eina vandens gerti. Tik Stepas ilgai dar nesuprato, kame reikalas. Taip jam buvo gaila masalo, kad net ir nevėmė.
Tai štai, ką aš jums pasakysiu, daugiau, su ta kompanija nebendrauju.  Net ir šiandien neaišku, kas iš jų tokią sunkią ranką turėjo.