Santrauka:
Kai saulė grįžta
Jau nieko nebėra, pavasarius nuplovė
Juodi žaibai, įaugę akmeny,
Tik ta žolėj įstrigusi šventovė
Vėlyvo rudenio, kur gyveni,
Taip pat įstrigus su šviesos miražais
Ir kartėliu būties ir nebūties,
Tik baltos pūgos dar į dangų gręžias –
Poete prakeikta gaubly jauties,
Bet jų pasauly buvo daug nuo seno
Ir dar vis bus, kol žemė ši gyvuos –
Kažkas pusny taip skaidriai suruseno
Ir širdį palietė šventai taip vos...
O gal kažkas dar likęs po to sniego,
Po šalčio apklotu ant žemės ašmenų?
Žaibų viršūnėmis su tavimi kai bėgu,
Tai vis žalias akis pušies menu,
Kurią palikom saugot savo namą,
Kai mus išvarė pragaro griūtis –
Dabar suskilusį ji dangų remia
Ir graudžiai šaukia mus sugrįžti vis –
Tai gal kažkas yra, kai saulė grįžta,
Įkalinti žaibai išsineria iš akmenų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-01-17 19:20:03
Tikrai yra. Ir grįžti norisi vėl.. Vaje, kiek žaliaakių...O eilės puikios.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-01-17 14:36:53
Ne paviršiais. Gilu ir tikra.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-01-17 12:39:00
Grakšti, it krištolas skaidri poezija.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-01-16 22:43:14
Ir mano žalios. Mudu su Indausu gal vieno tėvo? :)))
Gražios eilės, sklandžios labai.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2016-01-16 21:15:55
Aha, apie žalias akis čia... mano kaip tik tokios (kai akinius nusiimu)...
Gražu ir tikroviška.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2016-01-16 20:58:38
Stipri jūsų kūryba ir man labai patinka.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-01-16 20:47:10
labai brandus, gilus kūrinys...