Seniokiškai rambėjantys pasaulio vaizdiniai
Susikerta tarsi mediniai kalavijai —
Anei pavojaus, nei žaizdų, nei kraujo,
Tik pakranksėjimas dulsus
Lyg tolimas perkūnas,
Nutolstant trumpalaikei vasarinei audrai,
Tik du atšliję jau atiderėję kūnai
Sumano pasistumdyti kaip du ožiai
Ant siauro siauro liepto virš bedugnės.
Trošku po daugel metų viename kieme
Ar įprastiniam kambary?
Atrodo, vienišėjant darosi erdvės daugiau,
Tačiau besilpstanti valia,
Savų ribų ieškodama,
Dėl menkniekio greta besnaudžiantį iškoneveikia,
Stumteli, įžnybia —
Lyg atsikąs 
Ir vėl pajus praėjusios jaunystės perteklinę sotį.
Jau vakarop,
Kada išsikvepia vaidyba,
Kai vienas iš kariūnų sriūbaudamas knarkia,
Žiūrėk, kaip taikiai poteriauja kitas,
Vis paminėdamas maldoj
Be apmaudo
Per dieną kutavotą vardą.
Aušta.