Širdis toliau nevalingai šlapinosi... Sužvarbusios kojos per kelius gūžėsi ir kaip niekad norėjo viena kitą apkabinti. Tą akimirką įkvėpti gurkšnelį sugižusio oro staiga tapo deficitu.
Gvidas pakėlė į viršų akis ir pirmąkart gyvenime jo tvirtos rankos ištiesų nusviro. Artimiausios sekundės nepaprastai vykusiai tyčiojosi iš melsvais lavonėliais virtusių svajonių. Lediniai vyro pirštai lopšiu supo seną sąsiuvinį.
Jį ką tik perskaitęs žmogus suprato, ką padarė. Dienoraštis jaunam vyrui pradėjusiais žilti plaukais sušnabždėjo į ausis viską. Nors pastarosios pasakojimo metu ne kartą bailiai inkštė ir raitojosi. Klykė šnervės. Ir liežuvis prievartavo dantis.
Švelniai rusvame popieriuje raidės pasakojo apie Žmogų. Kilnų kaip protėvis legendose. Šviesų kaip šiaurinė žvaigždė. Ir protingą kaip rinktinis mūsų giminės egzempliorius.
Gvidas dabar suprato, koks tai buvo žmogus. Kiek vertas. Ir ko nevertas tikrai. Tačiau ką nors pakeisti jau buvo VĖLU. Dienoraščio nuspalvintas asmuo šią akimirką gulėjo nebe toks ryškus ir skoningai išmargintas. Jis buvo pilkas. Šaltas. Ir kietas. Sustingęs kaip ledas.
Tvirtų rankų savininkas pažvelgė į savo delnus. Gyvenimo ir Valios išpjautos linijos juose norėjo pasislėpti. Tačiau stengėsi bergždžiai – dienoraštis rankas šįsyk nubalino ir nušveitė nuostabiau net už brangiausią muilą.
Po Gvido kojomis nuo Gvido rankų gulėjo Gvido žmogus.
Metas buvo išprotėti. Deja, pavargusi galva užmiršo ir tai. Todėl teliko du sunkiai gimę, bet išpuoselėtai drauge augę broliai dvyniai. Kentėjimas. Ir Laukimas. Minčių vyras tai žinojo pernelyg gerai, kad dabar elgtųsi kitaip. Nepaisant net to, kad tokioje situacijoje jei ir atsiduriama, tai tik kartą gyvenime. Net jo.
Prabėgus dvejoms valandoms šaltas kūnas buvo padalintas... Tuo pasirūpino pjūklas. Nuvežtas... Kam pasitarnavo senutėlis mersedesas. Ir likviduotas... Šiam reikalui draugiškai pareigas pasidalino tinkama vieta, degtukai, pusdienis, kastuvas ir motiniško glėbio žemelė.
Gvidas liko vienas. Mintys – taip pat.
Sąžinė skėsčiojo rankomis, akys už apykaklės traukė horizontą, o realios padėties suvokimas praktikavosi kalti prie kryžiaus. Rankos nusviro - klusnios ir tobulos darbų, reikalų, kasdienybės bei misijų vykdytojos dabar nebežinojo ką daryti toliau. Tik numanė, kad TIKRIAUSIAI bus. Bet nelabai tesuvokė kam.
Sename upelyje vyras pažvelgė į vandenį ir paklausė atvaizdo jame:
- Ko griebiasi tas nelaimingas žmogus, savo rankomis nuskandinęs šiaudą?