Labai žaismingas kūrinėlis.

Pripustyti batai ir mintys...
Labai dailiai atvesta prie pabaigos, kur po pypt – atsakymas kuojoms, ką veikia paprastos ir minčių kojos. Į baigiamąją eilutę nesapnavo nė žuvys sueina visa, kas patenka į regimąjį ir neregimąjį sūkurį, kol žuvys tinginiauja ir šaiposi. Atskirti ir paaiškinti tikras ir poetines žuvis (kaip ir sniegą) nelengva ir net nereikia.
Balta pabaiga galbūt tyliai žada, kad kuojos gali išplaukti. Taigi kada nors… o dabar baltas grožis, melancholija (vos) ir kartu džiugesys. Dabar baltas pavasario uostas.
 
Apie tą melancholiją vos. Ji priklauso nuo skaitytojo nusiteikimo. Apie ją čia tiesiogiai nieko nėra.
Tik prasitarus lyg pusbalsiu išbrist negaliu, pereinama į stebėjimą, galvojimą. Sunkumas nusakytas nežymiai, yra tik gilumas sniegų, net Sabonis paskęstų… Tačiau vėl – kaip pažiūrėsi: dingo trintis – galbūt jau pakilta virš visko? Bebatis kūnelis, mintys skrajoja. Tai smagu.

Ir matos jam eisenos bei piruetai. Kūrinių žaismingumą, tuo pačiu perteikiant rimtą mintį, jau minėjau anksčiau. Taip ir čia tiesiog linksmas, kiek pasakiškas, bet neįpareigojantis daug galvoti vaizdelis giliau pasipuošia sutinkamų tipažų pėdsakais. Karvės ant ledo ir pasikaustę paršeliai šliužinėja drauge, pavyzdžiui, su klerkais ir šiaip pragamatikais. Uosles įtempę panašiai. Visur panašus repertuaras, nors nacionaliniai ypatumai gali suteikti atspalvių.
 
Gal pro šalį šie mano slidinėjimai, gal ir ne, bet ar supaisysi tas mintis, jei lenda. Tad viską paleidžiu verpetais. Perskaičiau ir sunkumą, ir gilumą, bet ir pralinksmino.
Dar norėjau sakyti kažką…  Sakiau, gerai baigama, nekategoriškai, atverta pusnimi. Ir tas pypt dvilypis (saviironijos ir geros nuotaikos ištiktukas). Tarp kitko, ko ten pritraukia prie tvoros? Užkarda Stop mintyse? A, neblaivus, sniego svaigulio nešamas.
Ir tai poezija, išsiskirianti paprastumu, daugiaprasmiškumu, subtilumu.

toks lengvas, skraidus, mielas