Mirties skruostikauliu
Pražysta ašara
Kaip žaibo blyksniai,
Virstantys ledu,
Ir apsivilkusi
Balčiausią fraką
Skandinasi
Gimstančios
Gyvybės akyse.
Garmėdama aukštyn
Nesiveržia į pragarą,
Jos profilis gilėja
Nykstančiam fone,
Agonijos taške
Pagimdo – savo atgailą…
Ir mirė jos – saulėlydžio aušra.