Bendra mintis būtų maždaug tokia: vaikščiojimas dugnu – tai nuolatinis būvis (nektaro kiek gersi, tiek neatsigersi), o vieną akimirksnį gal ir atsivers praėjimai (kažkoks paaiškėjimas, nušvitimas ir pan.) …
Vienaskaita Potyris kaip tik ir pakreipia į tai. Į tą akimirksnį, į praėjimą…
 
Galvojau, kiek reikalingas pirma. Tinka, jei mintyje pažadas, kad kažkas bus. Ir šiuo atveju yra taip.
Nors prasmiškai dera, bet per aišku (įvardija) rafinuotas. Juk nektaras savaime daug sako.
 
Gražiai susuktas išganingasis dugnas per savo dugną. Gal į šviesą, o gal tik pragarmėmis – amžinai ieškant.

​Įsivaizduočiau kūrinį mažosiomis raidėmis, be skyrybos (vis tiek dabar ji pilnai neišnaudota).
Labai daug prasmių atverta; toliau viskas priklauso tik nuo skaitytojo sąžiningumo poezijai...