Šitą praleidau. Matyt, tarp žiemos metamorfozių urmo pasimetė. O ką jis pasakytų? Tylėtų dabar kelnes į raukes įtraukęs...

Kelnas, matyt, labiau būtų panašus į kilnumą ar kilnų, kilnią, turint galvoje tarmę, iš kurios galėtų būti kildinama. Ką bepasakytų G. Grasas, jis, ko gero, Nobelio antros premijos nebegautų...

Anksčiau, tik kitu rakursu naudotas Grasas visų pirma kreipia mintį į rašytoją, nors čia bene svarbiau yra kalbiniu principu nuskraidinti į teritoriją.
Dargi kartu su dvasingo tėvynainio hibridu. Ir kiti vardai ne visi tikslūs, bet svarbiausia, kad jie aliuziniai ir pasiduoda interpretacijoms. Rodas, Euridikė, Elada, Chamas, Merkel, Stalingrado plotai, Zepas, Grasas, Racingeris atskleidžia istorijos ir kultūros sluoksnius (ir jų išmanymą). Bene aiškiausias santykinumo pavyzdys yra persukinys-fantazija Velniukė Merkel.
Parašyta sumaišant laikus, vardyną, užimtumo sritis, tačiau belaikėje erdvėje jos virsta bendrybėmis.
Visa čia simboliška.
 
Iš šiek tiek pažįstamų autorinių priemonių iškart pastebimi ir sąskambiai: Rodo, rodo, kelnaičių Kelne, Euridikė ir euro, stepę ir ištepę… bet tai aišku ir durniui.
 
Turinys atrodo šiaip linksmas, bet ieškojau ir idėjos.
Hipotezė  –  Odisėja, kadaise prasidėjusi ilga kelionė, įkrėtusi šiokios tokios patirties.
Ne tik asmeninės (mergelei Euridikei), bet galbūt ir šalims (menamų atstovų dėka) kaip visuomenės grupėms. Galima įžvelgti šalių priešpriešą. Atsiskleidžia bent trys variantai, kas su kuo ir dėl ko.
Ir klausimas lieka atviras. (Pabaiga tarsi nukąsta, bet tai nieko, lit.apmąstymų forma pateisina).
 
Šis istorinis žemėlapis tinka visai žmonijai. Įvairioms politinėms, socialinėms, asmeninėms situacijoms. Pvz., migracijos klausimas, laimės paieškos... (seniai kūriniuose melžiamas euras (kaip priemonė) – perspektyvų bilietas).
Ką pasakytų Gunteris į pabaigą išsišakojo – G. pasipildė lyg šventiko šešėliu, lyg sportininko, lyg šiaip linksmo kompaniono... Vėlgi galimi keli prasminiai akcentai, o pirmą iš paminėtų galima sieti su  simbolinio euro (šiaip vertybių) pokyčiu, ištikusiu mušant dvyliktą, kai pradeda veikti dvasios ir kinta vaizdas; Euridikė ne tik be Orfėjo, bet ir be euro. Ir daug kas kiaura.
 
Nors kartais kyla įspūdis, kad parašyti kūrinį lengviau negu jį išnarplioti, bet tikiuosi, kad daugiaprasmybėje bent kiek yra ir to, ką paminėjau.

gerai čia susiskaitė, ir jumoro yra dozė ir rimties