Pirma triūba užtriubysiu –
Vilniaus miestą pabudysiu, o-jo-joi,
Vilniaus miestą pabudysiu,
Antra triūba užtriubysiu –
visą svietą sujudysiu, o-jo-joi,
visą svietą sujudysiu,
trečią triūbą užtriubysiu –
tėvą, močią pravirkdysiu, o-jo-joi,
tėvą, močią pravirkdysiu.

                       Lietuvių liaudies daina

Mirtis tą naktį buvo išranki,
juk iš sapnų pakirdo ne visi,
į kai kuriuos šaltai ji žvelgė
ir beskaičiavo šūvių salves.

Kaip demonas tamsus nakties,
kaip angelas šviesus vilties,
pakėlė ji ir pašaukė šimtus,
bet išsirinko tik labai brangius.

Tik jiems padovanojo viltį –
per amžius atminty nemirti,
už laisvės paukštę – kraujo kaina –
laisva daina per žemę eina.

Sukilėlių dvasia šimtmetė
krauju žodžius Ji – Lietuva parašė,
ir skrenda jie ant didelių sparnų
nuo Vilniaus iki Baltijos krantų.

***

Ir garsas eina žemėm, vandenynais,
kaip laisvę Lietuva krauju apgynė,
ne veltui vėliavą aukštai iškėlę
vienoj gretoj gyvi ir mirusiųjų vėlės.

Ir laikas, amžiai dabartim žegnojas,
ir kelias kraujas, tryškęs mums po kojom,
ir liepsnomis kaitriom aušra sužydi,
tik mirusieji teisūs, žygdarby neklydę.

Miegokit, mylimi, aukštam vėlių kalnely,
žvakelių liepsnos Jums, nors mums ir gelia,
kad Jūsų čia nėra, kad rymo kryžiai –
Juk Jūs visiems laikams į Lietuvą sugrįžę.