Tą vietą vadinu Edenu.
Nes ten labai labai tylu.
Ten ežeras ir pieva,
Ir medžiai, ir – tylu …

Ten sugebu pabėgt nuo kelio
Ir nuo namų, ir nuo žmonių.
Tenai pasislepiu nuo melo
Ir nuo dienų kasdienių plintančių maru.

Ten paukščiai man giesmes giedoja,
Ten vėjas jaukia man mintis,
Ten žolės glaustos aplink kojas –
Tai mano maža paslaptis.

Tenai aš ateinu paniuręs,
Užgesusiom ir ne žydrom akim,
O valandą ar dvi pabuvęs
Tartum vėl nubundu savim.

Tą vietą vadinu Edenu.
Ten sodas Rojaus obuolių.
Ten yra viskas – gal tik trūksta Ievos … ? –
Gal būt todėl aš jos ten ir nevadinu ?!