Tai šilta, tai šalta. Tai smirda, tai kvepia. Galvojau, pažaisiu, bet pralaimėjau, net nepradėjus. Kaldra, kvepianti tavimi, akys, žvelgiančios į sielos gelmes ir matančios tamsoje šūdą ir ašaras – tai dalykai, primenantys tave. Niekada nenorėjau tavęs įsimylėti – niekada to nebuvo ir nebus. Bučinys prieš tris dienas – tas šlapias ir kiek aistringas pareiškimas „tu mane trauki“ – ar jis tau tebuvo nesusipratimas?
Mielos strazdanėlės, po saulėtos vasaros nusprendusios sutūpti ant tavo nosies ir skruostų pailsėti – ką jos sau galvoja, taip šelmiškai žvelgdamos į mane? Tavo šviesios akys, kurių tikslios spalvos jau nepamenu, taip dailiai tinka prie tų neplautų žydrų plaukų. Taip pat tos rankos nekirptais nagais, kurios visą naktį glostinėjo mane kaip kokį katiną. Tu mane begėdiškai suviliojai ir privertei viską daryti pačiai. Bet nesuprask neteisingai – aš tau nepriekaištauju ir nesiskundžiu. Aš norėjau būt suviliota. Norėjau pasiduot gyvuliškiems instinktams. Norėjau būti geidžiama. Norėjau ir vis dar noriu. Bet tu jau tikriausiai nepatenkinsi mano sužadintos aistros, kuri kankina mane kasnakt. Aš niekada taip nieko nesu norėjus, kaip tavęs. Bet tau to nelemta žinoti.
Kodėl manęs neatstūmei, jei jau turi nusižiūrėjęs kitą? Ar aš atsarginis variantas? Net ir tokiu atveju – aš nieko prieš. Jei tik yra bent kokia galimybė laikyti tave šalia, odai liečiant odą, švelniai žaisti liežuviais, ritmingai judant lūpoms, bandant pasiekti aukščiausią malonumo tašką. Nors to juk neužtektų. Ne tik man, ištroškusiai švelnumo ir aistringumo, bet ir tau, mano aistrą prižadinusiai kekšei. Mums reiktų daugiau. Tiek daug, kad paskendę vienas kito glėby pamirštumėm savo pačių vardus. Tiek daug, kad paleidę vienas kitą daugiau nebenorėtume sugrįžti atgal.
Nors nesi dailiausias iš mano sutiktų, turi kažką, kam neturiu jėgų atsispirti. Tu lyg milžiniškas magnetas, nuo kurio vienas menkas metalo gabalėlis, kaip aš, neturi šansų pasprukti. Tu mane taip begėdiškai suviliojai, kad nebeturiu kur dėtis. Tas naujas, man dar neįprastas aistros skonis, kurio davei paragauti, įsirėžė taip giliai į kūną, kad net nedrįstu abejoti tuo, kad liks randas. Tas skonis toks besąlygiškai saldus, bet kartus, toks aštrus, bet kiek rūgštokas. Tai varo mane iš proto. Būk mano bent vienai nakčiai. To užtenka. Būk mano.