likimas tave atnešė
neštuvuose ir paguldė
ant grindinio.

nesipriešinai drebuliui —
reikėjo vandens ir nubusti.

ten, kur patekai,
tuštuma persmeigia sienas
užtroškę medžiai
kvepia paraku 
visi spektakliai pastatyti,
žiūrovams nusilenkta,
išeita ir vėl — 
it tuštumai — nusilenkta,
klounai kupini vilties
o bibliotekos — vienatvės.

vaikščioti leidžiama
jei po savęs palieki trupinius,
nevykusį aidą, 
dar prigimtį…
vaikščioti leidžiama
tik vietose, kurias įstengi
prisiminti,
vaikščioti leidžiama,
jei pasižadi grįžti,
ant kaklo kabo užrašas 
„praradimais suteptas“.

praradimai sutepa,
gromuluoti save iš naujo
tampa vis sunkiau.

tad kelkis ir eik —
ant dugno daug nešvarumų.